Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Varnių bibliotekoje eksponuojami 24-erių metų telšiškio mėgėjo dailininko Viliaus Mikalausko darbai, tapyti aliejumi ant drobės.
Semiasi įkvėpimo
Piešti Vilius mėgo nuo vaikystės, tačiau į tapybą rimtai pradėjo žiūrėti būdamas septyniolikos. Nors tapyti jis bandė būdamas daug jaunesnis, tik vėlyvoje paauglystėje tai tapo neatskiriama jo dalimi.
Daugiausia įkvėpimo Viliui suteikia nuovargio sukelti vaizdiniai ir idėjos, seni paveikslai, muzika, literatūra ir reti gyvenimiški momentai, keliantys filosofines mintis.
„Žmogaus figūros piešimas ir tapyba „pakasydavo smegenis“ nuo vaikystės ir, kaip bebūtų keista, prie to paties punkto tebesu ir šiomis dienomis. Yra sudėtingesnių „geometrijų“ už žmogų, bet, manau, potraukis prie to daugiausia yra dėl žmogaus nefizinio sudėtingumo. Mūsų visuomenėje kasdien matome daugiau nei fizines būtybes, bandome susitapatinti sielomis ir psichologija. Mano manymu, tai yra tai, ką labiausiai noriu perteikti savo kūryboje“, – apie savo darbus pasakojo V. Mikalauskas.
Tamsa ant drobės
Vilius teigė, kad jo kūryba stiliumi kai kam gali atrodyti tamsoka, kaip į save linkusio asmens, nes visos idėjos jam kyla iš jo paties patirčių. Tapytojas atviravo, jog mėgsta sumaišyti iš pažiūros gražius dalykus su šiek tiek nemalonumo ir tikrovės, bandydamas išlaikyti balansą.
„Pasitelkdamas tapybą noriu kalbėti apie žmogaus egzistencijos sudėtingumą. Mano nuomone, perteikdamas šiek tiek tamsos ant drobės nelaikau blogų emocijų savyje. Kita vertus, manau, kad menas kiekvienam stebėtojui reiškia asmeninę patirtį. Du žmonės, matydami tą patį kūrinį, pasijaus skirtingose vietose, taigi mano kūrybą kiekvienas interpretuos pagal savo akį“, – įsitikinęs menininkas.
Įgimtas noras kurti
Bėgant metams, Vilius suprato, kad kūryba praktiškai bet kokioje srityje yra didelė jo gyvenimo dalis. Apie viešą sėkmę jis kol kas minčių neturi, kūryba užsiima tik dėl savo įgimto noro tai daryti.
„Turiu asmeninį tikslą tapyti tol, kol ranka pakels teptuką, ir palyginti dešimtmečių skirtumo darbus kaip kaitos eksperimentą. Abejoju, kad dings laikotarpiai, kai norėsiu ką nors pasakyti ranka, taigi pasitikiu savimi, kad tikslas bus pasiektas sklandžiai“, – atviravo pašnekovas.
