Popiežiaus Benedikto XVI iniciatyva nuo 2008 metų birželio 28 dienos iki 2009 m. birželio 29 d. minimi apaštalo Pauliaus metai, skirti dviejų tūkstantmečių jubiliejui nuo apaštalo gimimo. „Bažnyčios veikimas tampa įtikinamas ir veiksmingas tiek, kiek jos nariai yra asmeniškai pasirengę sumokėti už savo ištikimybę Kristui“, – sakė Šventasis Tėvas, paskelbdamas žinią apie jubiliejinius metus. Tad kuo svarbi krikščionijai apaštalo Pauliaus asmenybė, ko turėtume laukti iš jo metų ir kokią prasmę jiems suteikti?
Apie tautų apaštalo asmenybę žinome iš Apaštalų darbų knygos ir jo autorystei priskiriamų keturiolikos laiškų, iš kurių septynis egzegetai laiko autentiškais. Tad nenuostabu, jog nėra žinoma tiksli apaštalo gimimo data. Istorikai mano, jog Paulius galėjo gimti tarp penktųjų ir dešimtųjų metų po Kristaus gimimo.
Jis buvo žydų tautybės Romos pilietis, gimęs Tarse (dabartinė rytų Turkija). Įstatymo mokyklą išėjo pas garsų Jeruzalėje rabiną Gamalielį. Iki atsivertimo į krikščionybę vadinosi Sauliumi ir buvo įtakinga to meto judaizmo figūra, nes iš Apaštalų darbų žinome, kad priklausė vyriausiojo judėjų kunigo aplinkai. Nūdienos terminais kalbant, tai buvo judaizmo fundamentalistas.
Jaunojo Sauliaus fanatizmas atsigręžė prieš ką tik savo veiklą pradėjusius krikščionis – ir ne argumentų, bet persekiojimų kalba. Dalyvaujant Sauliui, akmenimis buvo užmėtytas diakonas Steponas, o Apaštalų darbų knygoje taip aprašoma jo veikla: „Saulius stengėsi išnaikinti Bažnyčią, naršydamas po namus, suiminėdamas vyrus, moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą“ (Apd 8, 3).
Į naująjį tikėjimą atsivertė kelionės į Damaską metu, išvydęs apreiškimą. Dar prieš šią kelionę, „tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. Kai atjojo netoli Damasko, staiga iš dangaus jį apšvietė šviesa, ir jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“. Jo kelionės draugai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską. Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė“.
Po šio regėjimo Saulius atsivertė į krikščionybę ir virto Pauliumi, nauju žmogumi.
Apaštalas Paulius tapo garsiu Evangelijos skelbėju Palestinoje, Graikijoje, Mažojoje Azijoje, Italijoje ir kituose antikinio pasaulio regionuose.
2008 m. leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido Giuseppe Pulcinelli knygą „Apaštalo Pauliaus pažinimo abėcėlė“. Knygos autorius rašo: „Ko gero, Paulius yra garsiausias atsivertėlis pasaulyje. Tačiau kuria prasme galima kalbėti apie „atsivertimą“? Jei patyrinėsime tekstus, kuriuose ir Lukas Apaštalų darbuose, ir pats Paulius Laiškuose mums aprašo šį įvykį, iškart pastebėsime, kad niekur nevartojami žodžiai „atsivertimas“ ar „atgailavimas“. Atidžiai pažvelgę, pamatysime, kad šių žodžių išvis nėra Pauliaus žodyne, net ir tada, kai jis rašo paraginimus savo bendruomenėms.
Tad kuria prasme Paulius atsivertė? Gal tapo labiau religingas negu pirma? Neatrodo, žinant, kad jis kaip uolus žydas fariziejus save yra taip apibūdinęs: „Be priekaištų vykdęs Įstatymo reikalaujamą teisumą“ (Fil 3, 6). Neatsivertė ir ta prasme, kurią mes paprastai suteikiame šiam žodžiui, galvodami apie tą, kuris nuodėmingą gyvenimą pavertė dorybingu: Paulius nebuvo nei stabmeldys, nei nusidėjėlis moraline prasme. Dar įprasta kalbėti apie atsivertimą, kai turimas galvoje perėjimas iš vienos religijos į kitą: gal Paulius pakeitė religiją, nustojo būti žydas? O gal visai nuvertino žydų Įstatymą kaip moralinio gyvenimo taisyklę? Apie jį to negalime pasakyti.
Paulius pasijuto pašauktas ir gavo apreiškimo malonę. Šis dieviškojo pašaukimo pabrėžimas susijęs su tuo, kad Paulius jautė poreikį save įteisinti kaip paties Kristaus siųstą apaštalą: jis buvo pašauktas apaštalauti (todėl yra apaštalas) tiesiogiai Dievo malone, nors ir nebuvo vienas iš Dvylikos, nebuvo iš jų perėmęs Evangelijos (plg. Gal 1, 11-12; 1 Kor 9, 1-2: „Ar aš ne apaštalas? Argi nesu regėjęs mūsų Viešpaties Kristaus?“).
Damasko įvykiui būdinga ne atgaila ir aukos už padarytas nuodėmes, bet iš karto misija. Meilės skolą, susijusią su Kristaus susitikimo malone, Paulius išreikš ir stengsis sumažinti atlikdamas misiją, kuri yra išraiška jo troškimo perduoti kitiems šią nuostabią žinią: „Aš skolingas graikams ir barbarams, mokytiems ir nemokytiems…, mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją (Rom 1, 14-15). „Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!.. Atlieku man patikėtą tarnybą… Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos“ (1 Kor 9, 16-17, 22-23).
Prieš tūkstantį metų Dievo Žodis palietė ir mūsų kraštą. Tuo laiku, kai kronikose pirmą kartą užrašytas Lietuvos vardas, mūsų Tėvynė pradėjo ilgą ir vingiuotą kelią į krikščioniškąją Europą. To kelio pradžia – pirmojo prie Lietuvos sienų prisiartinusio misionieriaus šv. Brunono auka.
Evangelijos skleidėjas vyskupas Brunonas, leidęsis į kelionę pas Gerosios Naujienos nepažinusius mūsų protėvius, pratęsė Šv. Pauliaus misiją. Siekdami įprasminti Lietuvos vardo sukaktį, šiuos metus Lietuvos vyskupai paskelbė Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metais. „Suteikime tikros prasmės tūkstantmetei sukakčiai, rūpestingai priimdami ir uoliai skelbdami Dievo Žodį. Tegul jis mus sustiprina ir įkvepia laikytis savo tikėjimo ir regimai jį liudyti. Tegul Dievo Žodis ir Lietuvoje išlietas kankinių kraujas įkvepia mus naujam evangelizacijos žygiui, kad Evangelijos šviesa pasiektų kiekvieną šeimą, kiekvieną tiesos bei gėrio ieškančią širdį“, – ragina vyskupai.
