Vos keturiolikos metų sulaukusi Plungės „Ryto“ pagrindinės mokyklos moksleivė Ieva Krivickaitė – neabejinga kitų likimui. Dar praėjusių metų žiemą, vos prieš Kalėdas, mergaitė, besigydydama Kauno klinikose, susipažino su dvimete Auguste Matkevičiūte ir jos mama. Ieva, per trumpą laiką surinkusi 226 tūkst. litų mažylės gydymui, suteikė mažajai ligoniukei vilties.
Šokiravo mažylės vargai
Ligoninės ir gydytojų balti chalatai – Augustės kasdienybė. Mažoji jau įprato prie nuolatinių medicininių procedūrų, skausmo, silpnumo, labai stiprių vaistų dozių. Mat Augustė serga ypač sunkia onkologine liga – ją kamuoja regos nervo auglys. Po operacijos vaikas viena akimi apako, nes kartu su augliu buvo pašalintas ir akies nervas. Praėjusių metų kovo mėn. paaiškėjo, kad auglys atsinaujino, todėl Augustei reikėjo dar vienos operacijos.
Jeigu ji būtų atliekama Lietuvoje, didelė tikimybė, kad mergaitė visiškai apaktų. Padėti žadėjo Vokietijos medikai, tačiau operacijai reikėjo mažiausiai 200 tūkst. litų.
Augustės mama turėjo išeiti iš darbo dėl sergančio vaiko priežiūros bei nuolatinių vizitų į ligonines, tad vienišai moteriai 200 tūkst. Lt suma atrodė nesurenkama. Net po operacijos kas savaitę Augustei taikoma chemoterapija, o atstumai nuo Druskininkų iki Kauno klinikų dideli, tad mergaitės mamytei tikrai reikėjo pagalbos.
Ievą Krivickaitę šokiravo mažosios vargai, tad mergina su didžiule viltimi ir tikėjimu ėmėsi veiklos – surinkti 200 tūkst. litų.
Stebuklu abejojo net mama
„Kai pasisiūliau padėti – surinkti pinigėlių, pati Augustės mama labai abejojo. Netikėjo, kad pavyks. Pastebėjau, kaip sunkiai vargsta, tačiau mačiau ir begalinę meilę Augustei. Mama Augustę vadindavo visaip – „šypsenėle“, „princese“. Įsižiebė tikėjimas, kad mažoji princesė turi gyventi.
Neturėjau ryšių su jokiais fondais ar organizacijomis. Kreipiausi į draugus, pažįstamus, skelbėme informaciją visais įmanomais kanalais – mokykloje, tinklalapyje „Facebook“, spaudoje.
Labai daug padėjo draugės. Ėjome į tėvų susirinkimus, dalinome sąskaitos numerį gatvėje. Savo nupintas iš siūlų apyrankes pardavinėdavome vietos parduotuvėse, rinkome pinigėlius bažnyčioje per mišias. Labai mielai mus priėmė ir Pakutuvėnai.
Žmonės įvairūs – vieni sutiko palankiai, aukojo, kas kiek galėjo. Kiti žinią priėmė atsargiai, nepasitikėdami: klausė, kodėl pinigėlius renka žmogus iš šalies, kodėl ne pati mama. O kaip sergančią dukrą slauganti moteris būtų suspėjusi dar ir pašaline veikla užsiimti?
Didelių sumų niekas neaukojo, tik tiek, kiek galėjo: kas 5 litus, kas 10. Iš pradžių sąskaita ūgtelėdavo iki 100 litų per savaitę, kiek vėliau žinia pasiekė ir užsienio lietuvius, kurie labai noriai įsijungė į šią gerumo akciją ir dosniai aukojo“, – pasakojo Ieva Krivickaitė.
Per keletą mėnesių įvyko stebuklas – 226 tūkst. litų suma buvo surinkta. „Iki pat šiol žmonės skambina, rašo laiškus, siunčia trumpąsias žinutes. Gaila, kad pati gyvenu Plungėje ir su Augustės šeima iš Druskininkų ryšius palaikome tik telefonu ar internetu, bet labai pasiilgau mažosios juoko, norėčiau ją pamatyti“, – sakė Ieva Krivickaitė.
Mažoji mergytė į Vokietiją operuoti akytės dar nevažiavo, mat jai vis dar taikoma chemoterapija, auglys kažkiek irsta. Medikai stengiasi kiek įmanoma jį „atitraukti“ nuo akytės, kad nepakenktų mažosios regai.
Norėčiau, kad diena būtų ilgesnė
Mokykla, labdaringa veikla, svajonė parašyti knygą apie autizmu sergantį berniuką, karate „Shodan“ treniruotės, muzika (skambina pianinu, šiemet pradėjo lankyti gitaros klasę) – tai yra užsiėmimai, kuriuos mergina noriai derina.
„Bandžiau rengti labdaringas akcijas ir kitiems vaikams padėti, tačiau šiuo metu didžiausią laiko dalį skiriu mokslams. Dar tenka kovoti su savo pačios liga – cukralige. Laimei, didieji vargai praeityje, sveikata pagerėjo, tad laiką leidžiu karate treniruotėse. Visai neseniai teko dalyvauti tarptautinėse varžybose Olandijoje. Labai aukštų rezultatų neparodžiau, tačiau kiekvienos rungtynės – tai patirtis. Turime labai gerą trenerę – Astą Galdikaitę, kuri visada sudomina, paskatina, įkvepia.
Kokį profesinį kelią pasirinksiu – dar neapsisprendžiau. Tačiau žinau viena – man patinka dirbti su žmonėmis, su tais, kurie serga, kenčia dėl negalios, kuriems reikia pagalbos. Labai norėčiau, kad diena būtų ilgesnė, kad galėčiau daugiau nuveikti“, – sakė jaunoji mūsų pašnekovė.
Kaip dažnai mums atrodo, kad gyvenime stebuklų nėra, o jei ir būtų – tai turėtų būti kažkas keisto, netikėto, ko negalima suprasti, paaiškinti, pačiupinėti. Tačiau didieji stebuklai slypi mumyse. Reikia tik sustoti ir apsidairyti –
pastebėti šalia esantį žmogų, ištiesti pagalbos ranką. O kas gali būti stebuklingiau už bandymą išgelbėti gyvybę?.. Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Juk, kaip tinklalapyje „Facebook“ parašė Ieva, „ir mažiausioje balutėje gali atsispindėti dangus“.
