Spalio 27 dieną sukako penkiasdešimt metų nuo tos dienos, kai aukso žiedelius sumainė Judita ir Juozas Panumiai iš Kadaičių kaimo (Šateikių sen.). Kukliai, artimųjų ratelyje atšventę auksines vestuves, savo gyvenimo patirtimi sutuoktiniai pasidalijo ir su mumis.
Panumių namuose šilta ir jauku. Ir labiau šildo ne krosnyje degančios malkos, o sutuoktinių šypsenos ir malonus sutikimas.
Užsiminus apie didžiąją progą, sutuoktiniai atvirauja, kad auksinių vestuvių šventę dovanojo vaikai. „Atvažiuodavo, pasišnekėdavom, bet nieko neprasitarė“, – pasakojo ponia Judita. Pasak jos, penkiasdešimties rožių puokštė, dukros skaitomi žodžiai, sugraudino iki sielos gelmių. „Džiaugiuosi, kad visi esame kaip vienas. Jei ir susiginčijame, apsisukę vėl geruoju“, – didžiavosi savo šeima ponas Juozas.
Prašėme vestuvių jubiliejaus sulaukusių jaunųjų prisiminti, kada suliepsnojo meilė. Judita sakė, kad jiedu viename kaime gyveno ir nuo mažumės buvo pažįstami. Ech, tas moteriškas kuklumas…
Juozas buvo atviresnis. Lemtingoji diena, kai Judita ir Juozas vienas į kitą pažvelgė kitomis akimis, atėjo netikėtai. „Buvo taip, kad Šateikiuose neįvyko šokių vakarėlis, tad su draugu traukėme namo, o prieš mus ėjo aštuonios mergelkos. Tą vakarą ir susipynė mūsų keliai“, – dalijosi prisiminimais Juozas. Trejus metus gražiai padraugavę, jaunuoliai nusprendė, kad atėjo metas sumainyti žiedus. „Susiruošėm į metrikaciją paduoti pareiškimų, ten sutikome pažįstamą porą, kuri tą dieną tuokėsi ir mums pasiūlė susirašyti“, – prisiminė Judita. Tada jiedu tik susižvalgė ir… sutiko. „Kad jūs žinotumėt, kaip man rankos drebėjo, kai reikėjo pasirašyti“, – juokėsi Juozas. Taip jiedu ir grįžo į namus – jau kaip vyras ir žmona.
Tačiau jauniesiems Panumiams dar reikėjo ir palaiminimo iš Dievo. Per porą savaičių Juditos tėveliai surengė trankias vestuves. Žinant, kad šiais laikais kai kas vestuvėms ruošiasi vos ne visus metus, iš nuostabos net aiktelėjome: kaip per tokį trumpą laiką įmanoma vestuves surengti? „Mano tėveliui labai patiko Juozas, tai ir skubėjo vestuves iškelti“, –
juokėsi Judita. „Anais laikais kiaulę, veršį paskersdavo, naminukės prasimanydavo ir – visa veselė, ne taip, kaip dabar“, – porino Juozas. Nors Juditos šeima buvo gausi, net vienuolika vaikų augo, anot moters, vestuvės buvo šaunios.
Sutuoktiniai prisiminė, ir kokia „gera“ žinia jų netrukus laukė. „Po vestuvių, pirmadienį, atėjo šaukimas į kariuomenę“, –
prisiminė Juozas. Ir iškeliavo jis trejiems metams į armiją. „Aš iki šiol negaliu atsistebėt savo ir Juditos kantrybe“, – kalbėjo Juozas. Anot jo, treji metai – ilgas laikas, niekų prisigalvoti galėjusi ir ji, ir jis. Bet ne, kantriai vienas kito laukė. „Man dirbti reikėjo, nebuvo kada apie niekus galvoti ir jais užsiimti“, – juokėsi Judita.
Po armijos sutuoktiniai neskubėjo susilaukti atžalų. „Pirma norėjome šiek tiek prasigyventi, kad vaikams daugiau galėtume duoti“,- pasakojo vyras. Po kurio laiko Panumiai susilaukė ir vaikučių. „Turim du darbininkus ir gaspadinę“, – juokavo Juozas. Dabar senoliai džiaugiasi ir keturiais vaikaičiais.
Visgi norėjome sužinoti, kur ta paslaptis, kad pasisekė taip ilgai santuoką išsaugoti? „Mes kur eidavom – visur kartu, kur matyta, kad po vieną lakstytum“, – mąstė Judita, o sutuoktinis antrino, kad dėl visko reikia tartis. Nepateisina Panumiai gyvenimo kartu be santuokos. Bandėm ginti jaunimą, kad šie nori pirma įsitikinti, ar skirti vienas kitam. „Jei po to pagyvenimo nebūtų mažuliukų, tegul, bet dabar… kuo jie kalti?“, – klausė Juozas.
O ilgo bendro gyvenimo paslaptis paprasta – reikia sprendimus priimti kartu, vienas kitam šiek tiek nusileisti. „Jei matau, kad manoji pyksta, einu ir dirbu savo darbus, grįžtu po valandos, ir vėl viskas gerai“, – šmaikštavo ponas Juozas.
Klausėm Panumių, ar žada atnaujinti įžadus prieš Dievą. Abu lyg susitarę tvirtino, kad jiems šito nereikia. Nes pirmas „venčiavojimas“ taip sujungė, kad tik mirtis ir išskirs. „Jei savosios nematau valandą, bėgu apie trobą kaip pasiutęs jos ieškodamas, o ir ji, jei jau kur prisėdu, tuoj ir kviečia. Tie penkiasdešimt metų prabėgo taip greit, galėtume ir dar tiek pat gyventi, kad tik sveikatos turėtume“, – atviravo Juozas. „Tiesa, per penkiasdešimt metų taip viskas susidėvėjo, daug daiktų pirkome iš naujo, tarsi gyvenimą pradedame antrą kartą“, – pridūrė Judita.
Laikas prabėgo nejučia, metas atsisveikinti. O matant, su kokia meile ir pagarba vienas į kitą žiūri Panumiai, atrodo, kad ir ūkanota diena prašviesėja.
