Grūstė, Ketūnai, Purpliai, Tirkšliai, Židikai – tai Mažeikių rajono kaimai ir miesteliai, kuriuose kadaise stovėjo Lietuvos Nepriklausomybės paminklai. Užslinkus sovietmečiui, jie buvo sunaikinti, o paskui kai kurie atstatyti.
Vienas tokių – Židikuose M. Pečkauskaitės gatvėje stovintis paminklas, naujam gyvenimui prikeltas 1989 metais.
Įveikė sprogmenimis
Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti skirtas paminklas Židikuose buvo atidengtas 1928 metų vasario 16-ąją prie Marijos Pečkauskaitės pradžios mokyklos.
Apie tai, kaip jis buvo sunaikintas ir kada, laikraščiui „Pergalės vėliava“ 1988 metais pasakojo Vilniaus inžinerinio statybos instituto dėstytojas Aleksandras Jasmontas, kurio vaikystė prabėgo Židikuose.
Įvykio liudininkas pasakojo, kad 1950 metų vasarą pirmiausia kažkokie vyrai paminklą daužė kūjais, tačiau neįveikė. Po kelių dienų iš Latvijos atvažiavo civiliais drabužiais apsirengę, ko gero, kariškiai ir per tris kartus paminklą susprogdino.
„Rudenį į mokyklos kiemą atidardėjo traktorius metaliniais ratais. Kažkoks vyrukas iš ūkio norėjo paminklo dalis išvilkti į laukus. Nieko neišėjo, todėl jos buvo užkastos kieme“, – apie tai, kaip būdamas dešimties metų savo akimis matė griaunamą paminklą, korespondentui pasakojo A. Jasmontas.
Ieškojo paprasčiausiu strypu
Apie mokyklos kieme esančią paminklo paslaptį žinojo ir 1988 metais dvidešimt antrus metus fizinio lavinimo mokytoju Židikų mokykloje dirbęs Vytautas Sidabras ir jo šioje mokykloje lietuvių kalbą dėsčiusi žmona Juzefa.
Sudaužyto betoninio paminklo likučių ieškoti mokytojas pradėjo tomis dienomis, kai Vilniuje vyko Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas, o paiešką jis vykdė paprastu metaliniu strypu, kuriuo išbadė nemažą mokyklos kiemo plotą.
Strypui atsitrenkus į kažką kieto, pirmiausia buvo atkastas vienas betono gabalas, kuris pasirodė esantis paminklo viršutinė dalis, po to buvo rastos dar dvi dalys. Ant rasto paminklo buvo išlikę skaičiai „1918–1928“. Aptrūkinėjusiame betone taip pat išliko Gedimino stulpų, Vyčio kryžiaus kontūrai, matėsi ir Vytauto Didžiojo ženklas – ietis su kalaviju. Trūko tik metalinio Vyčio skydo, viršūnės kryžiaus ir paties paminklo vienos dalies.
Paminklo dalis padėjo ištraukti gamybinio mokymo meistras Julius Žutautas bei techninių darbų mokytojas Stasys Norkus. Radinius atkasti padėjo, o vėliau atsiradusias duobes užkasė tuometiniai moksleiviai Mindaugas Reivytis, Algimantas Petrauskas, Virginijus Untulis, Eurikas Jurdonas, Saulius Songaila, Steponas Jonauskas, Saulius Jančiauskas, Andrius Tumasonis, Saulius Domanskis ir Rolandas Ališauskas.
Įrengė naujoje vietoje
Senojo paminklo nuotraukos buvo nuvežtos mažeikiškiui architektui Henrikui Štaudei, kuris vėliau lankėsi Židikuose, kartu su vietos gyventojais nutarė, kad paminklo neįmainoma rekonstruoti, būtina statyti naują.
Paminklui buvo numatyta nauja vieta miestelio viduryje – 900 kvadratinių metrų aikštelė, paruošta talkų metu, kurioje noriai dirbo patys židikiškiai. Paminklą pagal architekto projektą išbetonavo patys vietos statybininkai, meistrai iš Klaipėdos išliejo Vyčio ženklą, Vyčio kryžių ir kitas detales, o į akmeninę dekoratyvinę sienelę buvo įbetonuotos ir sudaužytos senojo paminklo dalys, priekinėje plokštumoje, žemiau įrašo, nurodytos nugriovimo ir atstatymo datos. Paminklas buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas 1989 metų vasario 16-ąją, o jo atidarymo šventė Židikuose baigėsi tautiniu vakaru.
Šiuo metu paminklo aplinką ir jį patį prižiūri miestelio seniūnijos darbuotojai, o šventinėmis dienomis, pasak Židikų jaunųjų šaulių būrio vadovės Gražinos Mitkuvienės, jis visada yra aplankomas, prie jo uždegamos žvakutės, padedama gėlių.
Nuotr. iš redakcijos archyvo
