Pasaulis – be galo įvairus ir spalvingas, tačiau ar visuomet įmanoma atskirti juoda ir balta?.. Labai dažnai gyvenimą mes stebime lyg pro aprasojusį stiklą: pro nuostatų, trumpalaikių interesų miglą, pro beviltiškų įpročių rėmus, įsisukę į kasdienę rutiną ir apsivynioję tramdomaisiais kasdienybės marškiniais.
Tad kas tokio unikalaus tame mūsų gyvenime? Kuo esame ypatingi mes – lietuviai? Unikali kalba, nepriklausoma valstybė, Europos centras?..
Praūžus rinkimų „vajui“, valdžios „kareivėliai“ jau rikiuojasi. Balsavome už rinkimų karštinės metu pažadėtą 1 500 litų minimalų uždarbį, tad belieka tik laukti, kada jį gausime. Iš pasisakymų spaudoje susidaro įspūdis, kad negreit.
Daugelyje Europos šalių, kuriose vykdomas taupymo kursas, politikai pristato Lietuvą kaip efektyvios „diržų veržimosi“ strategijos pavyzdį. Lietuvos taupymo stebuklas tapo oficialia politinės propagandos kliše, dažnai eksploatuojama tarptautinėje spaudoje. Lietuviai Europoje yra žinomi kaip žmonės, sutikę kentėti, dirbti mažai apmokamą darbą ir gyventi skurde. Kai Europoje šurmuliavo „tuščių puodų protestas prieš taupymo politiką“, Lietuvoje į gatves išėjo tik menkas būrys aktyvistų.
Esame demokratinė valstybė, turime laisvę rinktis, laisvai kalbėti, laisvai mąstyti, tačiau neretai tik tylint ir pasitraukiant nuošaliau ar kam pritariamai linkčiojant yra daugiau galimybių pasirodyti išmintingu.
Ryte išleidžiame vaikus į mokyklą, kurioje pilna mokomųjų dalykų, bet ne mokslo. Atsiverčiau antroko sūnaus pasiekimų knygelę, kurios puslapiuose aiškinami mokinių pasiekimų lygiai. Pasirodo, aukščiausiu lygiu besimokantis aštuonerių metų vaikas turi būti „įsitikinęs, kad naujus dalykus lengvai pažins ir supras, rūpintis ne vien savo, bet ir kitų sveikata, sveika gyvensena. Stengtis prisidėti prie gyvosios ir negyvosios gamtos saugojimo, kultūros vertybių ar paveldo puoselėjimo. Stengtis pažinti fizinio aktyvumo formas ir atskleisti save fizinėje veikloje. Sėkmingai taikyti mokytojo pasiūlytas strategijas. Savarankiškai planuoti savo veiklą.“ Kyla klausimas, ar bereikia man kreiptis į gydytojus susirgus, jei sveikata gali pasirūpinti ir antrokas?
Visi mes gyvename atlikdami tam tikrus vaidmenis. Ir tai visai nereiškia, kad esame aktoriai tik viešajame socialiniame gyvenime, – kaukes užsidedame ir keičiame būdami su draugais, kolegomis, galų gale ir šeimoje. Bet nereikia čia įžvelgti kažkokio blogio. Vaidmuo – nebūtinai melas.
Štai ryte kylame iš lovos lyg mūsų eros pirmieji kankiniai, prakeikiantys graudų savo likimą ir meldžiantys užuojautos, bet netrukus virstame griežtais tėvais, verčiančiais iš lovų į mokyklą vėluojančius savo vaikus, o dar po akimirkos tiesiog sprogstame agresija, sėdėdami prie vairo automobilių spūstyse.
Taigi gyvenimas yra vienas didelis spektaklis…
