Kai pasižiūriu į Mažeikių gatvių pavadinimus, paminklus, kyla mintis, kad, rodos, ir nebūta čia ryškesnių asmenybių, vertų prisiminimo, atminimo įprasminimo. Jei ir prisimename, tai tik tuos, iškiliuosius, kuriems Mažeikiuose buvo per ankšta, kurie išėjo į plačiuosius vandenis.
Bet juk buvo ir tų, bitelių, kurie visą savo gyvenimą triūsė čia pat, apie kurių gyvenimą, linksmus ir liūdnesnius nutikimus kažkada sklandė anekdotai ir pasakojimai…
Gaila, kad ne visiems rūpi
Laikas eina, senieji mažeikiškiai iškeliauja ir visi praėjusių laikų Mažeikių herojai palengva dingsta užmarštyje. Ir gaila, kad šiandienos mažeikiškiui, įsikūrusiam patogiam mūriuke, nesinori žinoti savo miesto istorijos, nesinori įprasminti ryškesniųjų asmenybių, net ir keičiant gatvės pavadinimą renkamasi ką nors tokio paprasto kaip Vyšnių, Eglių, Pušų, Skujų ar pan.
Iš mažeikiškių, čia gyvenusių iki mirties, nors ir gimusių kitur, išsaugojome chirurgo V. Burbos atminimą, dar prisimename Joną Motuzą (1864–1929), skyrę trumputį, trijų namų skersgatvį, nors tarpukaryje jo vardu ir buvo pavadinta ilga dabartinė Smėlio gatvė.
Mažeikių istorija būtų gerokai skurdesnė
Matyt, ne veltui jis tuomet vadintas „Mažeikių patriarku“. Spalvingos asmenybės būta: fotografas, knygnešys, slaptos lietuviškos spaudos darbuotojas, socialdemokratas, homeopatas, liaudies menininkas, juvelyras, lietuviškų spektaklių dekoratorius ir artistas, savanorių ugniagesių būrio steigėjas, vienas iš bažnyčios statybos iniciatorių, kooperacijos Mažeikiuose pradininkų, burmistras, skaitlingos šeimos – žmona pagimdė 9 vaikus, užaugo 6, šeimos tėvas. Ar ne per daug veiklos vienam žmogui?
Pagalvojus, jei Mažeikiai nebūtų turėję J. Motuzo, XX a. pradžios miesto istorija būtų gerokai skurdesnė. Tad jį, kaip ir vargonininką bei chorvedį Karolį Pukevičių (1885–1957), režisierių Juozą Vaičkų (1885–1935), drąsiai galima laikyti kertinėmis XX a. pradžios Mažeikių visuomeninio gyvenimo figūromis.
Sunku būtų pasakyti, kurioje srityje J. Motuzo nuopelnai Mažeikiams didžiausi. Šiame straipsnyje apsiribosiu fotografo veikla.
Vienintelis fotografas
Kol kas tik apytiksliai žinome, kad Jonas ir Ona Motuzai su dviem, o gal trimis vaikais (vienas tuo laikotarpiu mirė) į Mažeikius atvyko apie 1898 m. Prieš tai gyventa Viekšniuose, įsigijus fotoaparatą ten ir pradėta fotografuoti. Šio amato J. Motuzas buvo išmokęs tarnaudamas caro kariuomenėje Odesoje.
Viena pirmųjų fotografijų – kunigo, poeto Vienažindžio laidotuvės Laižuvoje 1892 m. Auganti Motuzų šeimyna kelerius metus dar gyveno Sedoje, o aktyviausi gyvenimo metai skirti Mažeikiams.
Iš pradžių J. Motuzas nuomojo patalpas miesto centre, šalia geležinkelio stoties. 1900 m. įsigytas sklypas miesto pakraštyje, kuriame netrukus, gavus žmonos kraičio pinigus, nusipirkus klėtį, jos rąstus perpjovus išilgai, buvo pastatytas dviaukštis namas. Antro aukšto dalyje įkurta fotoateljė su stiklinio stogo dalimi, šalia – tuomet vadinta „tiomnakomnata“ – tamsus kambarys – fotolaboratorija, dar – gyvenamas kambarėlis, kuriame fotografas ir praleido gyvenimo pabaigą. Kitoje antro aukšto dalyje buvo archyvas, sandėlis. Nors tuo metu Rušinynas – dabartinis Vytauto gatvės rajonas – buvo pats miesto pakraštys, užsakymų netrūko, o kaip kitaip, jei iki Pirmojo pasaulinio karo J. Motuzas dirbo be konkurentų – jis buvo vienintelis Mažeikių fotografas.
Tarp darbo ir visuomeniškumo
Tik viena problema. J. Motuzas gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą, tad ne visuomet turėjo laiko tiesioginiam darbui. Jo duktė Eugenija Motuzaitė (1909–2002) pasakojo, kad tėvas buvo nuotaikos žmogus. Ateina užsakovas pasiimti nuotraukų, pradeda mykti, kad nepanašus išėjęs, tada J. Motuzas supykęs sudrasko nuotraukas, likdamas be užmokesčio. Kitas, žiūrėk, labai džiaugiasi fotografijomis, tai jam viską atiduoda veltui. Žmona dejuoja: „Kaip gyvensim, kad taip elgiesi?“, o jis: „Nebijok, Dievas mums padės.“ Kitą dieną ir beateinąs tas, kuriam buvo dovanotos nuotraukos, beatnešąs sviesto gabalą, o J. Motuzas savo žmonai: „Ar nesakiau, kad Dievas mums padės?“… Deja, vien Dievo pagalbos išlaikyti didelę šeimą neužteko, vyresnės mergaitės jau nuo 9–12 metų pradėjo dirbti degtukų fabrike, kad padėtų tėvams.
Nemažai teko bendrauti su J. Motuzo dukromis, bet niekada neteko išgirsti net atodūsio dėl vaikystėje patirto nepritekliaus, vargo siekiant mokslo. Taip turėjo būti, tėvas turėjo daug veiklos, materialiai gerovei susikurti nebuvo laiko.
Kankinių kryžius
- Motuzas fotografija užsiėmė iki 1915 m. Kai Mažeikius užėmė vokiečiai, kai visi gyventojai turėjo išsiimti pasus, jau fotografavo jo sūnus Boniventūras.
50 metų sulaukusio J. Motuzo regėjimas buvo nusilpęs, ir jis fotografiją perleido savo vaikams. Toliau sekė juvelyro, homeopato laikotarpis, aktyvi veikla besiformuojančioje Mažeikių savivaldoje ir kita. Paskutinis J. Motuzo darbas Mažeikiams – parko pakraštyje stūksantis Kankinių kryžius.
Ant jo turėjo būti kita dedikacija, bet pinigus skyrė klebonas Juozapas Dobužinskis, tad dedikacija skirta šv. Pranciškaus Asyžiečio 700 metų jubiliejui.
Kryžius pastatytas 1926 m., o po trejų metų, sulaukęs 65-erių, J. Motuzas mirė.
Kūrybinis palikimas
Vartant senųjų, „šakninių“ mažeikiškių fotoalbumus, pakankamai dažnai galima rasti J. Motuzo fotografijų. Daugiausia išlikę portretinių nuotraukų, neretai jose – žmonės, prieš objektyvą stovintys pirmą kartą. Šios nuotraukos turi istorinės, etnografinės vertės.
Kita dalis mums svarbių fotografijų – J. Motuzo aplinka, to meto Mažeikių lietuviškoji šviesuomenė: visuomenininkai, artistai, choristai. Fotografuota dažniausiai taip pat ateljė.
Deja, tenka pripažinti, kad lauke J. Motuzas fotografuoti nelabai mėgo, o jei fotografavo, dažniausiai ramiai stovinčius žmones. Kas žino, gal tai lėmė nepakankamai gera fototechnika, intereso nebuvimas? Yra tik kelios reportažinės fotografijos.
Čia pristatome geriausią reportažinę J. Motuzo fotografiją – „Procesija dabartinėje Bažnyčios gatvėje. 1908 m.“ Dabar jau niekas nepasakys, kodėl ši procesija keliavo geležinkelio link, bet matome besiplaikstančias bažnytines vėliavas, baltomis skarelėmis ryšinčias moteris, vienplaukius vyrus su kepurėmis rankose, ką tik rekonstruotą, padidintą bažnyčią, dešinėje pusėje – klebonija, kur po karo buvo vaikų darželis.
Tarp kitko, J. Motuzas, fotografuodamas bendraminčius, prieš kamerą atsistodavo ir pats. Kaip kitoje fotografijoje, kuriai svarbos, vertės priduoda jo rankose laikomas spektaklio „Trys mylimos“ plakatas. Kas žino, gal greitai, pasitelkę dirbtinį intelektą, iššifruosime visą plakato tekstą.
Kaip minėta, J. Motuzas mėgo būti nuotraukose ir pats, turime ir jo portretų. Šis – vienas paskutiniųjų. Įsižiūrėkite, neeilinės asmenybės būta.
Ilgai žiūrėjau tame portrete į jo švarką, labai panašu, kad jį vilkint ir jaunystėje fotografuotasi…
Sugadintas archyvas
Kažkada, man bendraujant su fotografijos muziejaus Šiauliuose įkūrėju Antanu Diliu (1932–2021), jis papasakojo epizodą iš eksponatų rinkimo Mažeikiuose.
Tuo laiku J. Motuzo namo nebeliko, o dėžės su stikliniais negatyvais buvo sukrautos ūkiniame pastate. Fotografo dukros Izabelė ir Eugenija Motuzaitės geranoriškai pasiūlė: jei A. Dilys pageidauja, stiklinius negatyvus jos gali atiduoti.
Apžiūrėjus paaiškėjo, kad visose dėžėse buvę stikliniai negatyvai dėl kiauro stogo sudrėkę ir visiškai sukibę į vientisą stiklo masę. Reikia tik įsivaizduoti, kokių Mažeikių istorijos turtų ten buvo!
Šiuo metu Mažeikių muziejuje saugomi tik keli J. Motuzo stikliniai negatyvai. Iki pat 2004-ųjų, kai minėjome fotografo 140-ąsias gimimo metines, sąlyginai menkas buvo ir fotografijų archyvas. Tuomet į muziejų atvykusios fotografo anūkės padovanojo didelį pluoštą šeiminių J. Motuzo ir jo vaikų Boniventūro (1895–1921), Teofilės (1894–1971), Kleopos (1899–1990), Jono (1905–1994) darytų fotografijų.
Nuo tada iki pat šiol J. Motuzo ir jo vaikų fotoarchyvas kartas nuo karto pasipildo vertingomis nuotraukomis. Vaikai mokėjo fotografuoti, mėgo eksperimentuoti, tad tos nuotraukos akimirkomis primena dabartinio jaunimo, gimusio šimtmečiu vėliau, žaidimus su išmaniųjų telefonų kameromis. Bet apie fotografavusius J. Motuzo vaikus ir jų darbus papasakosiu kitą kartą.
Jono MOTUZO nuotr. iš Mažeikių muziejaus archyvo
