Prieš 60 metų kovo 13-ąją Plungėje gimė Valdas Simutis. Tada dar niekas nežinojo, kad nuo mažų dienų susidomėjęs piešimu vaikas išaugs į dailininką, kurio darbai puoš parodas. Tapybos, grafikos paslapčių plungiškis moko ir vaikus Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje. Na, o jubiliejaus proga pedagogas, tapytojas, grafikas surengė savo darbų parodą mokiniams, kolegoms ir visuomenei.
Piešė nuo vaikystės
Baigęs mokslus vidurinėje mokykloje, dabartinėje „Saulės“ gimnazijoje, V. Simutis buvo pašauktas į tarybinę armiją. Atlikęs tarnybą, mokytis stojo į Telšių taikomosios dailės technikumą, po to – studijos Vilniaus dailės akademijoje. Baigęs mokslus plungiškis grįžo į gimtąjį miestą ir pradėjo dirbti meno mokykloje.
Smalsu, kuo menininką suviliojo pedagogika. „Atsirado šeima, reikėjo kažkaip paviršiuje išsilaikyti. Iš meno ne kažin kiek pragyvensi“, – neslėpė vyras ir pridūrė: „Niekada negalvojau, kad būsiu mokytoju. Buvau maksimalistas ir tikėjau, jog išgyvensiu iš meno. Dabar jau ne tas amžius ir tie sparnai jau ne tiek jėgos turi, nebesu toks maksimalistas. Žinoma, nesustoju, po truputį judu į priekį, rengiu parodas.“
Valdas pasakojo, kad piešti pradėjo nuo vaikystės, visada patikdavo karikatūros, žavėjo liaudies menas. „Vykdavo drožėjų šventės. Aš dar gyvą Stanislovą Riaubą prisimenu“, – dalijosi prisiminimais V. Simutis. Savo talentą vaikas ugdė pats, nes tuo metu Plungėje nebuvo meno mokyklos ir, juo labiau, paruošto rimto dailės mokytojo. „Tada akademija ruošdavo labai mažai specialistų. Kurse būdavo vos keturi tapytojai, skulptorių irgi panašus skaičius. Ruošiausi stojimui iš anksto, mano mokytoja buvo Aldona Bieliauskienė, pas ją lankiau dailės būrelį. Savarankiškai važiuodavau į Telšius“, – kalbėjo menininkas.
Dažnai būna, kad polinkis į meną persiduoda iš kartos į kartą, tai gal ir V. Simučio šeimoje buvo tapytojų? Vyro žiniomis, menininkų nebuvo. Nors, kaip spėjo, meno pojūtis galėjo būti iš mamos paveldėtas. Mama siūdavo, megzdavo. Nors tėvai ir nebuvo menininkai, sūnaus pasirinkimui žingsniuoti šiuo keliu neprieštaravo.
Trisdešimt metų meno mokykloje
Jau bene tris dešimtis metų V. Simutis dailės, grafikos paslapčių moko vaikus. Suprantama, kad per šitiek metų išugdyta ne viena meninė siela. Kiek tiksliai jų, jubiliatas pasakyti negalėjo. Nors, tikėtina, ne viena dešimtis.
„Kai pradėjau dirbti, buvo keturi mokytojai ir apie keturiasdešimt vaikų, o dabar 130 vaikų mokosi dailės“, – sakė menininkas. Kas tai lėmė? Mokytojo manymu, tai tėvų nuopelnas. Jie, matydami vaikų panirimą į telefonus, jų nebendravimą su bendraamžiais, ieško variantų, kaip savo atžalas išjudinti ir atitraukti nuo technologijų. Juk, kaip teigė V. Simutis, vaikai meno mokykloje blogo nesimoko, jie čia mokosi tik pačių geriausių dalykų.
30 metų mokykloje. Ar labai skiriasi pirmieji mokiniai nuo dabartinių? „Žinoma, kad skiriasi. Anksčiau buvo smalsesni, nes nebuvo informacijos, priemonių. Kai pradėjome dirbti, išvis medžiagų nebūdavo, literatūros nebūdavo. O dabar gyvename pertekliuje: dažų kokių nori, drobių pagal pageidavimą, literatūros pilna, idėjų taip pat pilnas internetas. Gal dėl to nieko nebevertiname“, – svarstė jubiliatas.
„Mūza ateina bedirbant“
Daugelis bent kartą matę V. Simučio paveikslą nesumaišys jo su kitu. Dailininko kūryboje – impresijos. „Kuriu savo istorijas. Nupiešiu žmogų ir paskui jį apipinu istorija. Daugiausiai piešiu apie žiemą, vasarą, pavasarį, darbus“, – atskleidė sukaktuvininkas. Tad ir mokykloje surengta paroda jau „kvepia“ pavasariu.
Beje, parodų surengta ne viena. Valdas, dar studentas būdamas, dalyvavo pirmą kartą Žemaičių dailės muziejaus surengtoje Pasaulio žemaičių dailės parodoje ir nuo to karto nė vienos nepraleido. Asmeninių parodų būta ir Vilniuje, ir Klaipėdoje, ir, žinoma, gimtojoje Plungėje.
Suprantama, kad per šitiek metų nupieštas ne vienas paveikslas, tad jų turbūt nesuskaičiuojama galybė. Kaip sakė V. Simutis, vieni jų padovanoti, kiti parduoti, kiti – asmeninėje kolekcijoje.
Suprantama, jog, tobulėjant technologijoms, esame priversti su jomis žengti koja kojon. Kaip pavyksta įkvėpti mokinius sugalvoti ką nors savo, o ne semtis idėjų internete? „Aš netoleruoju kopijavimo. Visada savo mokiniams sakau, kad geriau tegul būna truputį šleivesnis, gal proporcijos ne tokios, bet padarytas paties nei nukopijuotas, kad darbas turėtų savo identitetą. Žinoma, vaikams, ypač mažesniems, patinka toks darbas, kurio rezultatas matyti greitai. O vyresnieji, metams einant, po truputį įgauna kantrybės“, – pasakojo V. Simutis.
Per visą savo kūrybos laikotarpį menininkas sukūrė daug paveikslų, tad kiek valandų, dienų, mėnesių užtrunka sukurti vieną? Žinoma, smalsu, ar visada aplanko mūza? Pasak V. Simučio, prie naujausio savo paveikslo jis užtruko mėnesį. Jei būtų daugiau laisvo laiko, gal pavyktų ir greičiau. O kalbėdamas apie įkvėpimą vyras juokavo: „Mūza ateina bedirbant. Mato, kad per naktį šviesa dega, ir ateina.“
Įdomus pats procesas
Nenutapiusiam nė vieno paveikslo gal ir atrodo, jog užtenka turėti teptuką, dažų, keletas potėpių ir kūrinys gatavas. Tad ar sudėtingas mokslas dailė? „Esu klasikinis dailininkas ir į šiuolaikinį modernumą man per anksti. Klasikinėje dailėje dar ne viską išsiaiškinau. Ar sudėtingas mokslas? Reikia mokytis, ir tiek: vieni koncentruojasi į formą, kiti – į turinį. Man dar ir pats kūrybos procesas įdomus: dažų maišymas, pigmentai, klijai. O šiuolaikiniai dailininkai medžiagas stumia į šoną ir piešia kompiuteriu. Ar tai blogai? Nemanau, juk jis vis tiek yra menininkas, tik kitos priemonės. Toks yra šiuolaikinis gyvenimas“, – samprotavo jubiliatas.
Žinoma, ateis ta diena, kai reikės atsisveikinti su darbu meno mokykloje, tad tikėtina, jog menininkui atsiras daugiau laiko sėsti prie paveikslų. O gal užsiims ir kita veikla? V. Simutis neslėpė, jog išėjęs užtarnauto poilsio, kaip ir spėjome, greičiausiai tapys neskubėdamas. „Man tapymui laiko visada užtenka ir jo turi būti. Tapyba man – nusiraminimas. Vieni nusiraminimui žaidimus žaidžia, o aš žaidžiu su savo žaislais: dažais ir teptukais. Geriau jaučiuosi tapydamas nei netapydamas. Dar groju gitara, skaitau poeziją, knygas“, – pasakojo menininkas.
Sakoma, kad tobulumui ribų nėra, tad buvo įdomu sužinoti, ar pats menininkas visada patenkintas savo darbais. „Visuomet esu nepatenkintas. Kartais tapai, tapai, džiaugiesi, kaip puikiai padarei, o kitą dieną atsikeli ir galvoji, kokia nesąmonė išėjo“, – juokėsi plungiškis. Bet net jei taip ir atrodo, pačių artimiausių žmonių palaikymą visada turi. „Didžiausi gerbėjai ir vertintojai – artimiausi žmonės, kurie mato, kad darai kažką ne kaip visi, ir vis tiek sako: „Daryk“, – džiaugėsi mokytojas.
Už lango po truputį kvepia pavasariu, iš jubiliato paveikslų taip pat dvelkia pavasariška šiluma, o žvelgdamas į juos tiki, kad V. Simučio palinkėjimas – kad viskas būtų gerai – tikrai išsipildys.
Kantrus mano pusbroliukas.