Šiuo metu Plungės kultūros centro parodų salėje eksponuojami šiemet jubiliejus atšventusių plungiškių tautodailininkų darbai. Tarp drožinių, audinių, paveikslų bei kitų kūrinių – ir Nausodžio seniūnijos Stonaičių kaime gyvenančio menininko Domo Kazragio, atšventusio savo 50-mečio jubiliejų, tapyba.
Kad turi menininko gyslelę, Domas sako jautęs nuo pat vaikystės. Ir per piešimo, ir per darbelių pamokas jam puikiai sekėsi. Pirmąjį, kaip menininko, įvertinimą jis gavo 1977-aisiais, būdamas penkiolikos metų. Tuomet jo išskaptuotas medžio raižinys „M. K. Čiurlionis“ buvo pripažintas respublikiame konkurse „Žiogeliai meistreliai“. Domas Kazragis tapo to konkurso laureatu.
Menininkas pripažįsta jaunystėje buvęs itin maištingos sielos. Jo ideologija nesutapo su sovietine, tad, dar būdamas moksleivis, jis ėmė propaguoti laisvos Lietuvos idėją. „Su bendraminčiais važinėjom po miestus ir kabinėjom užrašus „Laisvė Lietuvai“. Buvome tikrai drąsūs – atsišaukimus klijavom net ant milicijos pastato durų“, – prisiminimais dalijosi vyras.
Anot D. Kazragio, tuomet buvo mestos didelės pajėgos maištininkams surasti. Bet jų nesurado. Po dvejų veiklos metų Domas vis dėlto įkliuvo – ko gero, įskundė vienas iš draugų. „Atvažiavo saugumiečiai, griebė mane už parankių ir išvežė tardyti. Dar konfiskavo mano turėtą uždraustą literatūrą. Tardė ilgai, bet galų gale mane paleido“, – kalbėjo tautodailininkas.
Devyniolikmetis Domas buvo pašauktas tarnauti į sovietų armiją. Tada jį esą įspėjo, kad už netinkamą elgesį bus nusiųstas ten, kur reikia. O kur nusiuntė? Į Azerbaidžano sostinę Baku, į tos šalies Aukščiausiąjį teismą dirbti apsaugininku ir konvojuje. „Kaip supratau, siųsdami į tokią tarnybą, jie norėjo mane pagąsdinti – kad pamatyčiau, kaip elgiamasi su kaliniais ir kas jų laukia“, – sakė menininkas.
Paklaustas, ar išsigando, Domas atsakė, kad ne. Ir, dar tarnaudamas, iškrėtė, kaip dabar atrodo, smagų pokštą. Kaip pasakojo D. Kazragis, vienas iš kareivių gavo užduotį nupiešti visų tarybinių respublikų herbus. Domas, kaip gabus menui, turėjo jam pagelbėti. Ir pagelbėjo… Ant Lietuvos tarybų socialistinės respublikos herbo užrašydamas „Visų šalių proletarai, nevienykitės!“ Kadangi užrašo niekas nesuprato, jis toks ir liko visiems laikams.
Po tarnybos, 1985 metais, D. Kazragis grįžo į Plungę ir įsidarbino tuometiniame buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate dekoruotoju. Tiesa, prieš tai reikėjo įrodyti, kad turi meninių gabumų. Ir įrodė – pamatę Domo tapytus paveikslus, viršininkai jį nedvejodami priėmė. Paklaustas, ką dekoravo, tautodailininkas juokiasi: „Žinot, kombinate gaminom lozungus, plakatus, transparantus, vykdėm kolūkių užsakymus. O namuose toliau savo dariau: trispalves, vyčius, gediminaičių stulpus.“ Taigi, kaip ir anksčiau, maištinga siela nerimo. Kol Lietuva atgavo nepriklausomybę, Domas dar porą kartų buvo įkliuvęs saugumui: kartą – už lietuvišką atributiką, kitą – kad įsigijo šaulių organizacijos ženklą. Tačiau jokių ypatingų pasekmių dėl to nebuvo.
Kai kombinatas buvo likviduotas, Domas dailininko amato ėmėsi individualiai: tapė paveikslus, darė vitražus, ornamentais dekoravo butų sienas, be to, tuomet madinga buvo ant sienų tapyti freskas. Darbavosi abu su broliu Juozu. Ir vos spėjo
suktis – plungiškiai labai pirko jų tapytus paveikslus, kuriuos jiedu pardavinėjo miesto centre, be to, buvo žmogus, kuris vienu ypu paimdavo daug brolių Kazragių paveikslų ir išveždavo juos parduoti į Maskvą, į menais ir amatais garsėjančią Arbato gatvę.
Domas Kazragis iš meno gyvena ir dabar – Stonaičiuose turi dirbtuves, kur tapo paveikslus – peizažus, natiurmortus. Paklaustas, ar ir šiais laikais reikia sparčiai suktis, menininkas atsakė: „Ne… šiais laikais paveikslų taip nebegraibsto. Priežastis paprasta – žmonės nebeturi pinigų. Be to, mums koją kiša ir iš Kinijos atvežtos paveikslų reprodukcijos. Man atrodo, geriau originalus nežinomo vietinio tapytojo darbas, negu garsaus dailininko kūrinio kopija. Deja, ne visiems taip atrodo.“
Paklaustas, ar šiais laikais sudėtinga užsiimti tapyba, Domas atsako, kad ne. „Jei turi gyslelę, nestinga fantazijos, jokių sunkumų nėra. Anksčiau tikrai buvo sudėtingiau“, – kalbėjo tapytojas. Domas prisiminė tarybinius laikus, kai pirkti dažų tekdavo vykti net į tuometinį Leningradą. Iš vienos išvykos D. Kazragis papasakojo smagią istoriją. Mat jį, prisipirkusį dažų, Leningrado stotyje sustabdė milicija. Kadangi dažų turėjo daug, buvo sulaikytas kaip spekuliantas. Milicininkas paprašė dokumentų, Domas padavė patentą, kuriame viskas surašyta lietuviškai, o pareigūnas… ėmė ir viską perskaitė. Dar pasakė: „Džiaukis, kad aš lietuvis, jei būtum pakliuvęs rusakalbiui, viskas būtų pasibaigę kur kas liūdniau.“
Kitas smagus nuotykis – Ukrainos sostinėje Kijeve, oro uoste. Ten, peršvietę dailininko krepšį, pareigūnai įžiūrėjo kažką panašaus į… šovinius. O iš tikrųjų ten buvo dėžutėse sudėtos dažų tūbelės. Įtariamasis lietuvis buvo nuvestas į specialią patalpą, ten pareigūnai griebėsi tikrinti krepšį ir žiūrėti, ką tas „neaiškus tipas“ gabena. Vienas iš milicininkų betikrindamas išsiterliojo žaliais dažais – ir rankas, ir uniformą, ir baltus marškinius. „Kad būtumėt girdėję, kaip jis keikėsi, kaip plūdo dailininkus, o kai nurimo, paprašė patarimo, kaip tuos dažus išvalyti“, – juokdamasis pasakojo dailininkas.
Kaip jau minėjome, menininko gyslelę turi ir Domo brolis Juozas, kuris taip pat – tapytojas. O gal giminėj yra ir daugiau talentingų žmonių? Domas, pakraipęs galvą, atsakė: „Mama labai gražiai megzdavo, sykį net konkursą laimėjo ir visam „Suvartuko“ ansambliui raštuotas kojines mezgė, sesuo Gražina taip pat mokėsi tapybos, dekoravimo.“ O kaip dailininko vaikai, ar jie tėvo talento nepaveldėjo? D. Kazragis atsakė, kad visi trys vaikai – sūnus Domas bei dvynės Aistė ir Skaistė – gražiai piešti mokėjo nuo vaikystės, tačiau kūrybiniu keliu pasuko tik Aistė, ji dirba juvelyre. Tiesa, kūrybinį darbą dirba ir sūnus, kuris baigęs multimediją ir programavimą. Skaistė – verslo vadybininkė.
Prieš porą metų įstojęs į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, D. Kazragis noriai dalyvauja įvairiose parodose. Viena iš jų – ne taip seniai Rietave surengta menininkų, turinčių Kazragio pavardę, kūrybos paroda. Joje dalyvavo broliai Domas ir Juozas, Domo dukra Aistė, plungiškis Kazimieras Kazragis, akvarelistė Vilija Kazragytė, aktorė ir rašytoja Doloresa Kazragytė ir daugybė kitų Kazragių. „Parodoje buvo daug Kazragių. Ir matytų, ir nematytų. Buvo labai smagu“, – gražiais prisiminimais dalijosi Domas.
