„Daug gabių vaikų yra, bet ji labai išsiskiria savo kūrybingumu. Yra išleidusi knygą, rašo, piešia“, – tokius žodžius išgirdome, kai vieną dieną į redakciją užsuko Plungės „Saulės“ gimnazijos anglų kalbos mokytoja. Pedagogė kalbėjo apie II gimnazijos klasės mokinę Viltę Mosteikaitę.
Visada smalsu pažinti žmogų, kuris į pasaulį žvelgia kitaip nei dauguma.
– Trumpai prisistatyk mūsų skaitytojams.
– Esu tikrų tikriausia plungiškė. Pradines klases lankiau Vyskupo Motiejaus Valančiaus pradinėje mokykloje, kurios jau nebėra. Buvo labai smagu, mažose mokyklose smagiau. Pirmoji mokytoja – Rita. Toliau mokslai tęsėsi Senamiesčio mokykloje. Man tai buvo didelis šuolis iš mažesnės mokyklos į didelę. Buvo truputį baisu, bet pripratau. Ten baigiau aštuonias klases. Devintą klasę pradėjau lankyti „Saulės“ gimnazijoje. Dabar esu dešimtokė.
– Pradėkime nuo išleistos knygutės. Kada tai buvo ir kas paskatino?
– Pačią pirmą versiją parašiau, kai man buvo gal septyneri metai. Nors šiaip tų knygučių esu daug pridariusi. Kai buvau maža, pasiimdavau nuo mamos stalo klijų, išsikirpdavau mažus lapukus, suklijuodavau knygutes. Rašyti dar nemokėjau, tad piešdavau komiksus. Po to ateidavau pas mamą ir pasakodavau jose nupieštą istoriją. Tokių knygučių buvo daug. Gaila, kad jų neišliko, bet vieną išleidau. (Knygutė išleista, kai Viltei buvo 9 metai, – aut. past.)
Ši knygutė labai patiko mamai, tad ji ir sugalvojo, kad reikia ją išleisti normalią. Mūsų šeima didelė, turiu daug brolių, seserų, tai visi bendrai – kas kalbos mokslus baigę, kas dailės – sukibo, ir štai yra rezultatas. Tekstas su mamos pagalba padarytas.
– Ar dideliu tiražu išleidote ir kam jos atiteko?
– Iš pradžių norėjome knygutę išleisti prekybai, bet kadangi ji parašyta šnekamąja kalba, mums liepė tekstą pakeisti arba nieko nebus. Susižvalgėme ir nusprendėme, kad tegul lieka tokia, kokia yra, juk iš dainos žodžių neišmesi. Tad ir tiražas nebuvo didelis. Išleistos gal 10 knygučių. Vieną padovanojau mokyklos bibliotekai, kitas esu giminėms padovanojusi ir dar kelias turiu sau.
– Apie ką Tavo pirmoji knygutė?
– „Naminiai gyvūnėliai ir jų šeimininkas“ – taip vadinasi knygelė. O istorija apie šuniuką, kačiuką, kaip jie susapnuoja sapną ir galvoja, kad jų laukia geresnis gyvenimas be šeimininko. Išeina iš namų laimės ieškoti, bet supranta, jog geriau grįžti namo. Tokia ta istorija, juk dar vaikas buvau.
– Ar tai vienintelis bandymas ragauti rašytojos duonos?
– Iš pradžių planavau rašyti dar vieną knygą, bet nusprendžiau grįžti prie pradmenų ir padaryti komiksą. Jau ne vienerius metus dirbu prie to. Čia – mano „vaikas“, čia aš viską nuo pradžių iki galo pati darau. Man tai labai svarbu, todėl gal penkis kartus jau viską perdariau. Galiu pasakyti, kad rašymas yra sunkus menas.
– Nauja knyga bus staigmena artimiesiems ir draugams?
– Prašiau draugų, kad patikrintų tekstus, nes komiksas rašomas anglų kalba. Norėjau, kad įvertintų pradinius skyrius. Jie sako, jog viskas labai gerai ir kad laukia pasirodymo, bet man pačiai nepatinka viena ar kita eilutė, todėl viską turiu perdaryti iš naujo. Artimieji irgi laukia. Šiaip pati idėja, kol iki jos priėjau, užtruko apie metus. Tai kaip ir Lietuvos viduramžių istorija. Pasirėmiau baltais, pagonybe, gal kažkiek fantastinė. Šiaip sunki tema, kai nori sujungti komediją ar fantastiką su istorija. Ir dar sunku, kad lietuviai nemėgdavo daug rašyti, tai nelabai yra kuo pasiremti ir pačiam reikia daug išmąstyti.
– Kodėl anglų kalba?
– Didesnė auditorija ir man angliškai lengviau rašyti. Ne iš gramatikos pusės, bet sklandžiau liejasi mintys. Man taip širdyje jaučiasi.
– Laimėjai respublikinį eilėraščių kūrimo anglų kalba konkursą. Koks jausmas?
– Kai mokytoja pasiūlė, pagalvojau, kad nebus jokių šansų, nes tikėtina, kad daug kas darys su dirbtiniu intelektu. Nusprendžiau dalyvauti vien dėl savęs. Man patinka rašyti, turiu draugų poetų. Maniau, galėsiu pasakyti, kad ir aš esu tokia. Iš tikrųjų greitai parašiau eilėraštį, gal per porą dienų. Turbūt tai greičiausias mano projektas, kurį esu dariusi, bet, ko gero, ir tas, kuriuo labai didžiuojuosi.
– Rašyti knygas, kurti eilėraščius gali ne kiekvienas. Gal giminėje yra rašytojų?
– Vytautas Mačernis – mūsų giminaitis, iš senelio pusės. Pamenu, mokykloje vyko projektas, reikėjo nurašinėti V. Mačernio eilėraštį. Tada galvojau: man taip patinka jo eilės, aš jas labai jaučiu. Grįžau namo, papasakojau tėvams, kad darome tokį dalyką, ir mano mama atsisukusi sako: „Taigi jis mūsų giminaitis.“ Iš mamos pusės – labai kūrybinga giminė. Tai turbūt meninė siela įdėta į genus.
– Žinau, kad ne tik rašai, bet ir pieši. Esi net laimėjusi pagrindinį prizą parodoje-konkurse „Stanislovas Riauba. Žemaitijos Andersenas“ kaip geriausia grafikė. Kokią vietą Tavo gyvenime užima grafika?
– Taip, buvau vienuolikos metų, kai laimėjau konkursą. Šiame konkurse dalyvavau du kartus, praėjusiais metais pelniau žiūrovų simpatijas. Jei gerai pamenu, pagrindinį prizą galima laimėti tik kas ketverius metus, tai nusprendžiau, kad palauksiu ir iškart eisiu prie pagrindinio. Šiemet bandysiu dalyvauti, jei suspėsiu.
Esu bandžiusi ir tapybą, bet man patinka griežtos linijos, patinka, kai yra aiškus vaizdas. Anksčiau galvodavau, kad man reikia tapyti akvarele, bet neprilipo. Patinka, kai tiksliai matosi objektas, už objekto, prieš objektą. O gal aš perfekcionistė? Gal dėl to ir tą savo komiksą tiek kartų perrašau.
– Kas pačiai labiau patinka – piešimas ar rašymas? Dar pora metų, ir jau reiks apsispręsti, kokiu keliu sukti. Ar jau nusprendei, kur studijuosi?
– Tiek rašyti, tiek piešti man labai patinka. Bandau išsiaiškinti, kur pati linkstu. Manau, kad tai bus piešimas. Daug ką norėčiau studijuoti, bet dar daug kas gali keistis. Būtent tos srities studijų, kurių aš noriu, Lietuvoje nėra. Norėčiau studijuoti žaidimų kūrimą. Gali būti, kad į užsienį važiuosiu, gali būti, kad Lietuvoje pasiliksiu, gali būti, kad į Vilniaus dailės akademiją stosiu. Dar nežinau, kur likimas nuves.
– Ką Tau reiškia kūryba?
– Man kūryba yra, kai gali išreikšti savo emocijas, savo gyvenimo požiūrį, net visai akivaizdžiai neatskleidžiant, ką galvoji. Tai tiesiog parodo, kaip matai pasaulį. Pavyzdžiui, man labai nepatinka piešti realius žmones. Nes aš negaliu jų nupiešti, kaip jie atrodo iš tikrųjų. Aš juos piešiu pagal tai, kaip juos matau kaip asmenybes. Tai pakeičiu akis, šypsenas. Sunku paaiškinti, bet aš taip matau pasaulį.
– Dažnai, kai žmogus truputį kitaip galvoja, kaip pati sakai, pasaulį mato kitaip nei dauguma, jį vadina keistuoliu. Ar tenka girdėti tokių apibūdinimų? Ar tai neskaudina?
– Aš pati sakau, kad esu keista. Žinoma, jog yra tekę girdėti, bet manęs tai nežeidžia, aš kaip tik džiaugiuosi. Man sako, kad esu kitoks žmogus nei visi kiti. Tą priimu kaip komplimentą. Kam būti tokiai kaip visi kiti? Neįdomu. Draugų aš turiu visokių, ir sportininkų, ir menininkų. Aišku, dauguma prie meno, kurie supranta, ką reiškia paimti teptuką ar ką nors parašyti.
– Kokių dar pomėgių turi?
– Kaip jau sakiau, man labai patinka Lietuvos istorija, ypač senoji kultūra. Esu gamtos žmogus, esu vaidinusi dramos būreliuose, patinka muzika, esu ir pati grojusi, ir kūrusi. Kurį laiką lankiau šokius. Žinoma, patinka vaizdo žaidimai, maisto gaminimas.
– Kur matai save po dešimties metų?
– Pagal tobulą savo įsivaizdavimą, ir labai tikiuosi, kad man pavyks, labai norėčiau tapti vaizdo žaidimų konceptų kūrėja, nes tai ir istorijos kūrimas, ir perteikimas per dizainą. Tai mano svajonių profesija. Taip pat norėčiau būti išleidusi savo komiksą (juokiasi) ir pradėjusi kitą, nes sąrašą turiu nemažą. Na, ir, žinoma, savo namus turėti. Būtų smagu, jei kada nors viešojoje bibliotekoje galėčiau pristatyti savo komiksus, pasirašyti skaitytojams. Beje, jie nėra įprasti komiksai, gal labiau kaip scenarijai animaciniams serialams. Tad gal vieną dieną ir serialas išeis. Planas B taip pat yra, bet vis tiek stengsiuosi eiti iki maksimumo.
– Minėjai, jog esi perfekcionistė, bet juk visi suprantame, kad tobulų žmonių nėra, būna, jog kas nors nepavyksta. Kaip tą priimi?
– Gyvenime aš galiu apsisukti, ir man viskas bus gerai. Kaip nors praeis, kaip nors susitaikysiu. Tačiau kūryboje labai sunku. Man viskas turi būti tobulai arba man nepatiks, nes aš dažniausiai kuriu dėl savęs – juk ten mano emocijos, ten mano sielos dalelė.
– Pati mėgsti skaityti? Ar turi mėgstamą autorių?
– Skaityti man nelabai patinka, aš mėgstu audioknygas. O skaitymas mane tiesiog migdo. Toks šalutinis poveikis (juokiasi). Nepasakyčiau, kad turiu mėgstamiausią autorių, man patinka arba nepatinka. Sakyčiau, kad aš sau esu pati mėgstamiausia autorė. Tik kol kas su viena knyga (juokiasi).
– Pirma pradedi kurti ir ateina mūza, ar…
– Pas mane pirma turi ateiti mūza, o po to aš ateisiu. Su piešimu paprasta. Galiu nueiti pasižiūrėti nuotraukos internete, pasidžiaugti, kaip gražiai žmonės daro, ir noriu pabandyti. Jei aš pasiilgau piešti, žinau, kad vakar tris piešinius nupiešiau, bet man reikia, aš noriu. O su rašymu kitaip. Turi ateiti momentas, kai mane kažkas įkvepia: dainos paklausiau, filmą pažiūrėjau… Tada jaučiuosi įkvėpta ir eisiu rašyti kitas šešias valandas. Minčiai gimus reikia užsirašyti arba iki galo padaryti, nes kitaip ta idėja išeis ir niekada nebegrįš.
– Kada lengviau rašyti: supykus ar geros nuotaikos?
– Lengviausiai rašyti apie emociją, kurią dabar jauti. Lengviausia ir veikėjus kurti pagal žmones, kuriuos matai realiame gyvenime arba koks pats esi. Tada gali pagalvoti, kaip elgtųsi vienas ar kitas veikėjas, nes žinai, kad tas žmogus taip pasielgė. Rašymą paremti realiomis emocijomis yra labai gerai.
– Tai Tavo būsimo komikso veikėjai – konkrečių žmonių atspindžiai?
– Konkrečių žmonių nėra, bet yra tam tikri aspektai iš konkrečių žmonių. Ko gero, daugiausiai manęs, nes aš geriausiai save pažįstu. Galėčiau sakyti, kad kiekviename veikėjuje yra po truputį Viltės.
– Ačiū už pokalbį. Sėkmės kūryboje. Lauksime pasirodant komiksų knygos.
