2012 m. spalio 11 d. Katalikų Bažnyčioje prasidėjo Tikėjimo metai, kurie truks iki šių metų lapkričio 24 d. Ta proga Apaštalinė Penitenciarija, įgaliota popiežiaus Benedikto XVI, tikintiesiems, išpildžiusiems įprastas atlaidams gauti sąlygas bei pamaldžiai aplankiusiems savo krikšto vietą ir ten bet kuria teisėta forma atnaujinusiems krikšto pažadus, suteikia visuotinius atlaidus. Telšių vyskupijoje Tikėjimo metai sutampa su neseniai pradėtu švęsti Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejumi.
Žemaičių krikštas – svarbus įvykis visos Europos istorijoje, nes užbaigė daugiau kaip tūkstantį metų trukusią žemyno christianizaciją. Romos imperijoje gimusi krikščionybė, nors iš pradžių buvo nelegali ir valdžios persekiojama, per keletą amžių sugebėjo išplisti po visą imperijos teritoriją bei pelnyti tiek paprastų žmonių, tiek valdininkų palaikymą. Reikšminga buvo tai, kad naujoji religija vienijo įvairių visuomenės sluoksnių žmones, broliais ir seserimis laikydama tiek kilminguosius, tiek nekilmingus žmones, tiek ir vergus.
Svarbus ir lemtingas įvykis buvo IV a., kai Romos imperatorius Konstantinas Didysis, pats priėmęs krikščionių tikėjimą, 313 m. paskelbė Milano ediktą, kuriuo legalizavo krikščionybę. Nuo tada pasikeitė jos padėtis: suteikus laisvę, o dar vėliau paskelbus ją valstybine religija, šiam tikėjimui plisti buvo atvertos naujos galimybės ne tik Romos imperijoje, bet ir toli už jos ribų. Per pirmąjį tūkstantmetį krikštą priėmė nemažai tautų: 496 m. krikštijosi frankų karalius Chlodvigas, VII–VIII a. – anglai, 960 m. – danai, po šešerių metų – lenkai, 988 m. – Kijevo Rusia.
Į besiformuojančią Lietuvos valstybę krikščionybė skverbėsi sunkiai. Lietuvių genčių valdovai nepatikliai žiūrėjo į siūlomą naują religiją, bijodami užkariavimų, ir atvykstančius krikščionių misionierius žudydavo. Pats pirmas Lietuvos vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose 1009 m. taip pat susijęs su vyskupo Brunono bei jo palydovų žūtimi Lietuvos pasienyje. 1251 m. karaliaus Mindaugo priimtam krikštui nebuvo lemta plisti. Tik 1387 m. karaliaus Jogailos dėka buvo pakrikštyta Lietuva be žemaičių, kurie dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių tuo metu negalėjo būti pakrikštyti. Tai sąlygojo Vokiečių Ordinas, kurio įtakoje žemaičiai buvo. Kryžiuočiai delsė krikštyti žemaičius, nes jų likimas pagonimis sudarė prielaidą Ordinui rengti į Žemaitiją karo žygius, kurie buvo jam naudingi. Tik po Žalgirio mūšio, nurimus kryžiuočių puldinėjimams ir žemaičiams atsidūrus LDK įtakoje, Vytauto Didžiojo ir Jogailos rūpesčiu 1413 m. rudenį buvo pradėta krikštyti Žemaitija. 1417 m. Konstancos visuotiniame Bažnyčios susirinkime įsteigus Žemaičių vyskupiją ir pirmuoju vyskupu paskyrus Motiejų Trakiškį, buvo formaliai baigta paskutinio nekrikščioniško Europos lopinėlio christianizacija.
Krikščionybės plitimas buvo svarbus visam senajam žemynui, kadangi su šia religija plito Vakarų civilizacijos kultūra.
Mūsų dienomis, mažėjant tikėjimą praktikuojančių katalikų skaičiui, norinčių krikšto sakramentą priimti yra nemažai. Krikštas – pirmasis sakramentas, įvedantis tikintįjį į krikščionišką gyvenimą. Tai vartai į kitus sakramentus ir į išganymą, kurį skelbia Bažnyčia. Daug kam krikštas svarbus dėl vardo suteikimo, mažiau skiriančių dėmesį teologinei prasmei, kurią skelbia Bažnyčia: gimtosios nuodėmės atleidimui, tapimui Dievo vaikais ir Bažnyčios nariais. Vardo suteikimas – taip pat svarbus įvykis kiekvieno žmogaus gyvenime. Dar svarbesnis jis tampa, jei parenkamas krikščioniškas, o ne tautinis vardas, kadangi tokiu atveju krikštijamasis kartu gauna dangiškąjį globėją, lydėsiantį jį per visą gyvenimą.
Pagal Bažnyčios mokymą krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus, jei jis pasiruošęs visą tolimesnį gyvenimą gyventi krikščioniškai. Vaikams iki 7 metų jokių kursų prieš krikštą nereikia, tuo tarpu krikštijamieji nuo 7 metų amžiaus turi prieš tai lankyti katechetinius užsiėmimus, kad susipažintų ar pagilintų tikėjimo žinias. Pastarieji krikštijami Velyknakčio pamaldose, o asmenys iki 7 metų gali būti pakrikštyti ir kitu laiku. Bažnyčia pataria tėvams savo vaikų krikštu pasirūpinti per pirmą mėnesį po jų gimimo, kad šie neliktų be šio švento sakramento ir Dievo malonės.
Krikštas Katalikų Bažnyčioje nėra neįpareigojantis dalykas. Norintys jį gauti kartu įgyja pareigą krikščioniškai gyventi, išpažinti bei skleisti tikėjimą. Daugelis priimančiųjų krikštą jį gauna kūdikystėje ar vaikystėje, neturėdami apie tai reikiamo supratimo. Jis atsiranda vėliau, ruošiantis Pirmosios Šventosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentams. Už krikštijamus vaikus laiduoja jų tėvai bei krikštatėviai, kurių pareiga – padėti tėvams savo atžalas krikščioniškai išauklėti. Krikštytojas apeigų pradžioje tai primena. Vėliau, artėjant krikšto momentui, jis klausia krikštijamųjų arba jų tėvų ir krikštatėvių, kurie atsako vietoje vaikų: „Ar atsižadate piktosios dvasios? Ar atsižadate visų jos darbų? Ar atsižadate visų jos vilionių?“ Šie atsako: „Atsižadu!“. Tai ir sudaro krikšto įžadus. Prie jų pridedamas tikėjimo išpažinimas klausiant: „Ar tikite Visagalį Dievą Tėvą, dangaus ir žemės Sutvėrėją?“ Krikštijamieji patvirtina: „Tikiu!” Tada vėl klausiama, ar šie tiki į Jėzų Kristų, į Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Krikštijamieji vėl patvirtina, kad tiki. Taip atsisakoma nuodėmės ir jos šaltinio velnio, o vietoj to į naujų krikščionių gyvenimą priimamas Dievas.
Bažnyčia, siekdama tikintiesiems dvasinės naudos, yra sudariusi galimybes krikšto metu duotus įžadus atnaujinti. Tai galima padaryti kiekvienais metais, dalyvaujant Velyknakčio pamaldose. Į jas tikinčiųjų prašoma atsinešti po žvakutę. Taip pat krikšto įžadus galima atnaujinti, priimant Sutvirtinimo sakramentą. Šis atnaujinimas vyksta Šv. Mišių metu. Tikinčiųjų vėl klausiama tų pačių klausimų, kaip ir krikšto apeigose, raginant atsižadėti piktosios dvasios, jos darbų ir vilionių bei iš naujo išpažįstant katalikų tikėjimą.
Be minėtų progų popiežius šiais Tikėjimo metais suteikė dar vieną galimybę tai padaryti. Kiekvienas pakrikštytasis savo pasirinktą dieną gali nuvykti į parapiją, kurioje buvo pakrikštytas, ir, tuos įžadus atnaujinęs bei išpildęs kitas atlaidams pelnyti skirtas sąlygas, gauti visuotinius atlaidus. Bažnyčia ragina ta proga pasinaudoti, skelbdama pamaldų metu. Tai tik viena iš galimybių atlaidams laimėti. Apie ją ir kitas progas galima plačiau paskaityti Tikėjimo metų interneto puslapyje www.tikėjimometai.lt. Minėtus atlaidus galima laimėti iki 2013 m. lapkričio 24 d., t.y. iki tikėjimo metų pabaigos.
