Kai esame maži – niekas nerūpi. Kai esame jauni, reikia savo gyvenimus gyventi, vaikus auginti, vargus vargti. Ir ateina toks metas, kai jau turi laiko viskam, bet nebėra bočių, nebėra tėvų – nebėra kieno paklausti. Klausinėji giminių, pažįstamų, o jie tiek mažai atmena.
Šiandien mūsų vaikai ir anūkai nieko neklausinėja: jie gyvena. Gal ir jiems ateis toks laikas, kai norėsis žinot, o nebus, kieno paklaust… Tai ir renku, užrašinėju atminties trupinius, nes tų, kurie atmena, jau nėra daug.
Užverstas šulinys ir medė
Išėjau iš Domėnų 1969 metais, baigusi Sedos vidurinę, turėdama 18 metų ir jau niekada negrįžau.
Nes, praėjus melioracijai, kaimo nebeliko. Tiesa, tėvai dar gyveno panašiai iki 1975 metų, bet… kaimo jau nebuvo.
Įstrigo atmintin kaimynų Visockių šulinio užvertimas. Mes gyvenom prie Veršeglynės miško trys šeimos: Medeikiai, Visockiai ir našlė Mačernienė su vaikais. Visockių šulinys buvo giliausias, vandeningas, švarus ir vanduo skanus. Kai mūsų šulinyje sausą vasarą ar labai šaltą žiemą pritrūkdavo vandens, visada prašydavom Visockių. Išsikrausčius Visockiams, niekam nekilo ranka užversti jų šulinį, bet kažkas nugriovė rentinį, ir tokia gili šulinio kiaurymė pasidarė pavojinga bet kokiam gyviui. Užvertė.
Beje, ir apie Veršeglynę reikia pasakyti. Mano tėvas Pranas Medeikis, gimęs 1908 m. Pagardės kaime, mišką vadindavo medė. Pagal jį, jo atmintyje tai buvo tiesiog retas eglynas, daugiau pieva nei miškas, ir tas plotas buvo aptvertas, kad Pagardės kaimo žmonės galėtų ten suvaryti gyvulius ir jų nereikėtų piemeniui ganyti. Daugiausia buvo ganomi veršiai, nes jų nereikėjo ieškoti, kaip karvių, melžimui. Pavasarį išvaro, prieš žiemą parsigena. Taip ir liko Veršeglynė, kiti sako – Veršeglynas.
Apie vardus, amatus, buitį
Domėnų kaime žmonių trobesius su kiemu, su sodu ir visu geru vadino gyvenimu. Kažkodėl į vaikišką galvą ryškiausiai įsirėžė Lukošių gyvenimas – ūksmingas, senom eglėm apsodintas, su sodu, dideliais trobesiais. Dar Palkimų, Sebeckių, Ramanauskių.
Su Brone Ličkūnaite (Gureckiene) ir Stefa Visockyte-Kristutiene suskaičiavom: Domėnuose 1900–1970 m. buvo 52 gyvenimai, kur augo 198 vaikai. Šeimos buvo gausios. O kokie vaikų vardai… Pamenu, kaip vardai skambėjo žemaitiškai: Pilimana, Pylė – pagal pasą – Filomena, Bašė, Bašelė – Barbora, Ontė, Untuons – Antanas, Bladis – Vladas ir daugybė kitų supaprastinimų.
Kaimas turėjo gerą siuvėją – Liudą Dumarkaitę (Remenienę), siūti jau buvo pradėjusi ir Stefanija Visockytė. Turėjo ir šiaučių – Leoną Pocių (mano bočių). Jis dirbo klumpes ir medpadžius. Mano atminime daugiau medpadžius, nes klumpių jau niekas nepirko. Medpadis – viršus prastos skūros, o padas medinis, bet jį dėvėti buvo lengviau, nes mažiau atmušdavo kojos krajų. Jo sūnus, irgi Leonas, siuvo gerus batus Sedoje.
Kaimo muzikantų buvo daug: trys Visockių vaikai grojo akordeonu, Pranas Rubežius – armonika, jo brolio sūnus Petras – akordeonu, Kostas Remenis grojo akordeonu. Rubežių giminė buvo balsinga ir mėgo dainuoti tiek vyrai, tiek moterys. Vakarėliai (šokiais dar nesivadino) vykdavo Domėnų girininkijoje, vėliau persikėlė į buvusį Užežerės dvarą („Kelias į komunizmą“ kolūkio centrą).
Grūdus malti vežė į ant Domijos upės pastatytą Vaškio malūną.
Pirtis laikė: Bušmos (vėliau, jiems savo trobą nugriovus, pirtį paliko Petrikams), Vyšniauskai ir Ličkūnos. Už išsimaudymą pirtyje reikėjo padėti prinešti vandens į pirtį, ateiti iškūrenti ar prie kitų darbų patalkinti.
Apie mokslą Domėnuose
Kaime visada buvo ir mokykla: visi minėjo mokyklą buvus pas Ramanauskus (aš tą irgi visada žinojau, ir viduj po buvusią klasę esu vaikščiojus), visi domėniškiai žino, kad mokykla buvo Paežerėj, kur mokytoja dirbo ir tame pačiame name gyveno Ona Žičkienė su šeima. Mano tėvas tą vietą visada vadino Abromėškė. Nuo kada imta vadinti Paežere, neradau atmenančių. Žinau, kad Paežerės mokykloje mokėmės kelis mėnesius ir pradėjom lankyti mokyklą Domėnuose pas Povilą ir Filomeną Kontvainius. Buvo, man rodosi, dvi mokytojos, jei neklystu, Daiginienė ir Kazelskienė. Tai galėjo būti 1958–1960 metai. Ten mokykla ilgai neveikė, nes ketvirtą klasę baigiau jau visai netoli namų, buvusioj girininkijoj. Dirbo jauna ir labai graži mokytoja Jadvyga Kunsmonienė.
Vietovė, gamta, žmonės
Mano tėvas Pranas Medeikis buvo stalius. Visi namuose esantys baldai: virtuvinė spintelė, spintos, lovos, tapšanai, buvo tėvo darbo. Ėjo ir medines trobas būdavodamas. Iki šiol Uikių kaime stovi Niūniavoms pastatyta medinė troba, daržinė.
Kaimas turėjo savo kapines, bet jos lyg ir ne visai Domėnuose buvo, gal daugiau pranykusioj Abromiškėj ar jau visiškai užmirštoje Jeržempolėje. Ten buvo ir ubaginė. Kapines aš pati gerai atmenu. Tai negalėjo būti maro kapeliai, nes buvo antkapiai, kryžiai, buvo aiškiai įskaitomi antkapiniai užrašai. Mėgdavau grįždama iš mokyklos ravėti, valyti antkapius. Šiuo metu viskas užaugę mišku, nelikę jokių kapinių ženklų.
Kaimas turėjo ir gražų vingiuotą upelį – Domiją. Einant melioracijai, upelis buvo ištiesintas ir suvargo: nei upė, nei kanalas. Bet augdami nežinojom, kur baigiasi Domija, o kur jau teka Sruoja. Tik pievos palei Sruoją visada buvo vadinamos pasrougė.
Už Ramanauskų gyvenimo buvo atvežta troba ir joje įtaisyta mišrių prekių parduotuvė. Viename gale buvo krautuvė, o kitame buvo įleisti gyventi iš Sibiro grįžę Kajetonas Matutis su žmona. (Matučiai prieš pat ateinant rusams buvo pasistatę namą prieš ligoninę Sedoje. Grįžus iš tremties, trobos jiems negrąžino…)
Pardavėja dirbo gerą galvą turėjusi Bronė Ličkūnaitė. Bronė buvo ir mėgėja fotografė. Turėjo ne tik fotoaparatą, bet ir visas nočynasnuotraukoms dirbti. Vėliau dirbo ūkinių prekių parduotuvėje Sedoje. Yra dirbusi laiškininke. Turėdama puikią atmintį, iki šiol atmena domėniškių vardus ir pavardes, kas kur gyveno…
Apie išėjusiuosius į žmones
Domėnų kaimas buvo vienatautis – gyveno tik žemaičiai, vienintelė ne žemaitiškai kalbanti buvo Juzefa Pocienė – aukštaitė nuo Anykščių (mano mamos mama, būnė – taip ją vadinom). Domėniškiai ir tuokėsi daugiausia su domėniškiais ar iš gretimų kaimų, miestelių žmonėmis. Pėsčiomis ar dviračiu toli nenužingsniuosi ir nenuminsi. Žmonės buvo skardžiabalsiai, liežuvingi. Domėnai neturėjo savo durnelio – visų pašiepiamo žmogaus, kaip turėjo daugelis tankiau gyvenamų vietovių.
Iš Domėnų į žmones išėjo daugybė kartų. Tarp jų gilesnę vagą išarė: Irena Remenytė – filologijos mokslų daktarė, Rasa Remenytė-Prescot – taikomosios matematikos mokslų daktarė, dirba Nottingham universitete Jungtinėje Karalystėje, Klemensas Palkimas – dailininkas, Danielius Sebeckis baigė teisės mokslus ir dirbo Alytaus miesto teismo pirmininku.
Kadaise buvo Mažieji ir Didieji Domėnai
Pokaryje, kol prie tarybų valdžios žmonės šiek tiek prasigyveno, visi labai sunkiai vertėsi. Pirmieji kolūkiai buvo labai smulkūs, vėliau imti stambinti. 1949 m. Domėnuose galėjo veikti „Vienybės“ kolūkis, netrukus pervadintas į „Kelias į komunizmą“. 1971–1972 m. „Kelias į komunizmą“ prijungė prie Salomėjos Nėries kolūkio. Pirmieji pirmininkai buvo Poškus, A. Šakalys, Stankūnas, Neniškis, vėliau – Julijonas Zoza. Darbas kolūkyje buvo labai sunkus, nes technikos beveik nebuvo, ir žmonės viską dirbo rankomis. Sunku net įsivaizduoti, kaip turėjo paskausti nugarą, kiek turėjo gelti rankos, kai rankomis tekdavo pamelžti 20 ir daugiau karvių, sunešioti pieną. Bet kurioje fermoje darbas buvo labai sunkus, sunkiai dirbo ir lauko darbininkai.
Domėnai – gražus ir didelis kaimas buvo aiškiai pasidalijęs į Didžiuosius ir Mažuosius Domėnus. Ir kumetynai dvaro laikais buvo atskiri – Didžiųjų ir Mažųjų. Laikui bėgant, riba tarp kaimo dalių išnyko, užsimiršo, bet ten gyvenusių atmintyje dar gyva.
Kaimui atminti yra pastatyti du kryžiai. Vieną pastatė Bušmos, kito pastatymu rūpinosi Tumpiai ir Kontvainiai.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
