Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis minėjo vieną esminių iššūkių Lietuvos ekonomikai ir verslui – darbo jėgos trūkumą. Jis teigė, kad vis mažėjantis gimstamumas, senėjanti visuomenė bei 20-40 metų darbingo amžiaus žmonių (kurie neserga, moka mokesčius) emigracija – smukdo šalies konkurencingumą.
Statistikos departamento duomenimis 2012 m. Lietuva neteko per 22 tūkst. žmonių. Ar tikrai išvykstančiųjų srautai nemažėja? Gal jaunoji karta stokoja patriotizmo, išaugo neištverminga ir nekantri?
Be abejonės, laimingesni yra tie, kurie, turėdami mėgstamą ir gerai apmokamą darbą, per gyvenimą žygiuoja su šypsena. Tokie mano pažįstami – dažniausiai užsienyje.
Spustelėjus šaltukui, tiesiog smaugia padidėjusios šildymo kainos. Spauda skelbia, kad krizė įveikta, o A. Kubilius, būdamas premjeru, net minėjo, kad ji jau seniai pažabota. Gerai jam. Bet, atrodo, jis neturi nė žaliausio supratimo, kaip gyvena eilinis mūsų pilietis.
Sąmoningesnieji analizuoja situaciją, ieško sprendimų, gaila, bet mūsuose tokių tik mažuma. O gal kaltas tas prakeiktas mūsų nuolankumas? Bijome kalbėti (ką kaimynai pasakys?), bijome netekti kompensacijų, bijome net bijoti. Tad ir lieka tik kentėti. Nieko nedaryti juk daug paprasčiau, nei kažko imtis. Todėl ir toliau kenčiame – lyg tie stručiai, įkišę galvas į smėlį…
Padidinusi minimalią algą, valdžia šiek tiek pagerino egzistencijos sąlygas tiems, kas per gyvenimą žygiuoja su šluota, o ką daryti dirbančiam žmogui, gaunančiam vos keliais litais daugiau nei minimumas? Verkšlenkit neverkšlenę – jūsų niekas neužjaus, o dar ir išsityčios – pats kaltas, kad nemoki gyventi.
Gyvūnijos pasaulio stipriųjų logika: „Meluoju, imu kyšius ir patogiai gyvenu – tai kas trukdo šitaip elgtis kitiems?“
Tiesa, gal ir negalima visų tempti ant vieno kurpaliaus. Štai kad ir Kauno apygardos teismas visai nesenai vis dėlto išteisino Švietimo ministro Dainiaus Pavalkio žmoną Editą Pavalkienę, kuri buvo kaltinama didelės vertės svetimo turto iššvaistymu, dokumentų klastojimu.
Korupcijos ir kyšininkavimo šešėlio kratosi ir Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas. Gal jam ir pasiseks įrodyti savo nekaltumą?
O tuo tarpu kaip didžiausi nusikaltėliai teisėsaugos institucijų slenkstį mina keturiolikmetės mergaitės, išdrįsusios kreidelėmis Nemuno krantinėje užrašyti žodį „tiesos“, šeima. Ir kodėl man atrodo, kad paauglės neišteisins?
Tiesa, garbė ir padorumas? Tuščios kalbos per valstybines šventes ar šalies egzistencijos pagrindas? Taip norėtųsi tikėti pastaruoju teiginiu, tačiau… kaip išbristi iš tos kreivųjų veidrodžių karalystės, kurioje vienaip kalbama, o kitaip daroma?
