Gruodžio 31-oji Anicetai ir Zigmui Stonkams – įsimintina diena. Šią dieną prieš penkiasdešimt metų jiedu sumainė aukso žiedelius. Auksinių vestuvių iškilmes pora nukėlė vėlesniam laikui, mat laukia iš užsienio grįžtančio sūnaus su šeima, o ir ponia Aniceta netrukus sutiks garbingą 70-ies metų jubiliejų. Likus kelioms dienoms iki iškilmių, kalbinome laimingąją porą.
Nors gyveno jaunieji netoliese, vaikystėje nesusipažino. Tik abiems teko nelengva dalia. Aniceta, būdama penkerių, neteko mamos, o Zigmas, vos sulaukęs aštuonerių, kartu su tėveliais buvo ištremtas į Sibiro platybes.
Su ašaromis akyse Aniceta prisiminė savo tėvelį, kuris, likęs našliu, pasiryžo vienas auginti nemenką pulkelį vaikų. Namuose lakstė net septynetas – trys mergaitės ir keturi berniukai. Tik praauginęs savo atžalas, vyras ryžosi dar kartą kurti šeimą, bet, pasak Anicetos, neilgai truko tas šeimyninis gyvenimas, jie ir vėl liko vieni. „Nors tėvelis augino mus vienas, niekada nieko netrūko, turėjom ir uogų, ir grybų, visi dirbom kartu“, – dalijosi graudžiais prisiminimais moteris. Iš gausaus būrio brolių ir seserų šiandien belikę tik keturi.
Zigmas augo su broliu ir sese, kuri jau atgulusi amžinojo poilsio. Prisiminė vyras, kaip nelengva buvo svetimoje žemėje, o ir sugrįžimas buvo ne toks, kaip tikėtasi. „Kai jau galėjome grįžti į Lietuvą, lankiau vairuotojų kursus, tėveliai laukė, kol baigsiu. Bet gavau šaukimą į kariuomenę, taip ir susivėlino mano grįžimas namo“, – prisiminė Zigmas.
Domėjomės, kaip jaunieji susipažino. Aniceta vis kuklinosi kalbėti, tad visą istoriją išpyškino vyras. Vyrukas po armijos jau žvalgėsi žmonelės. Atsitiko taip, kad jis už tėvelį ėjo padirbėti į kolūkį. „Kaip tik buvo javapjūtė, paklausiau kaimyno, ar nėra kur kokios mergelikės. Tai jis ir prirodė“, – pasakojo jaunikis. Porą metų padraugavę, jaunuoliai nusprendė mainyti žiedus. Pasak Anicetos, tėvukas nemažas vestuves iškėlė. „Tėvukui labai patiko Zigmas ir man vos į kailį neįkrėtė, kai buvau sugalvojusi su kitu užmegzti draugystę“, – juokėsi Aniceta.
Neilgai trukus, į pasaulį pasibeldė pirmasis Stonkų sūnus Alvydas. Po kiek laiko ir antrasis – Raimundas. Trečiasis gimė Laurynas. Vaikus namuose prižiūrėjo ir augino Aniceta, prie šeimos biudžeto pridurdama tai, ką gaudavo siūdama drabužius, pirštines. Vėliau plušėjo ir valdiškame darbe. O Zigmas dirbo autotransporto įmonėje vairuotoju. „Turėjom sklypą, statėmės namą, dėjom kapeiką prie kapeikos, kruvinai taupėm“. Be to, dar ir ūkelį turėjo, augino gyvulių. Vyro manymu, kai žmonės sunkiau gyvena, geriau ir sutaria. „Juk ir Sibire, kol visi lietuviai buvome biedni, taip gerai sutarėme, o kai jau kurie prasigyveno, tuoj iškėlė nosis. Ir šeimoje tas pats, kai skrumniau – sutaria, o kai bagočiau – tuoj ir pykstasi“, – svarstė Zigmas.
Klausėm sutuoktinių, kaip reikia išgyventi santuokoje penkiasdešimt metų. „Reikia gyventi dorai: ar geriau, ar prasčiau, bet kartu“, – kukliai tarstelėjo Aniceta. „Gyvenime visko būna, pasitaiko, kad ir susibari, bet jei vienas kitam nusileisi – viskas bus gerai“, – antrino žmonai Zigmas. Apie gyvenimą „susidėjus“, kaip dabar įprasta, vyras turi kategorišką nuomonę. Anot jo, toks gyvenimas – lyg nusipirkus batus, padėvi kurį laiką, o kai nebetinka – išmeti.
Smalsavome, negi susipykus nė karto nekilo mintis apie skyrybas? „Reikėjo dirbti, auginti vaikus, nebuvo laiko apie visokius niekus galvoti“, – kaip kirviu nukirto Aniceta. Užauginę tris sūnus, dabar Stonkai džiaugiasi šešiais vaikaičiais. Vienas iš jų – gerai žinomas aktorius Mantas Stonkus. Ir į auksinių vestuvių šventę, kurią organizuoja vaikai, susirinks tik artimieji – apie 30 žmonių.
Viso pokalbio metu tarsi dėliojosi tos auksinės taisyklės, kaip ilgus metus išsaugoti užkurtą šeimos židinį. Aniceta moterims, merginoms pataria būti tvarkingomis, gaminti maistą, retkarčiais palepinti vyrą. Na, o Zigmas vyrams lyg juokais, lyg rimtai pataria: „Jei susipykote, išeikite laukan, palaukite valandėlę ir bandykite kišti galvą į vidų, jei indai neskraido, vadinasi galima grįžti, žmona jau bus perpykusi“. Ir čia pat pridūrė, kad jis visada nusileisdavo žmonai: „Atsiprašydavau, net jei ir nereikėdavo.“
Iš šalies žvelgiant, Stonkų gyvenimas – lyg rojuj, ir nejučia pagauni save galvojant: „Ech, kad ir man taip“. Lyg perskaitęs mintis, namų šeimininkas pažadėjo pakviesti mus į palaimingas vestuves, kai jiedu santuokoje nugyvens 70 metų. „Argi čia daug – dvidešimt metų? Žiema, vasara, žiema, vasara… Juk net nepajutom, kaip pralėkė penkiasdešimt metų“, – atsisveikindamas tarstelėjo Zigmas.
