Šiemet vasario 13-ąją prasidėjo gavėnia – keturiasdešimties dienų pasiruošimo laikotarpis prieš didžiausią katalikų šventę – Šv. Velykas. Malda, pasninkas ir išmalda padeda mums gerai praleisti šį laiką. Gavėnios sekmadieniais giedami GRAUDŪS VERKSMAI, o penktadieniais bažnyčiose einamas KRYŽIAUS KELIAS.
Gavėnia – tai dvasinio atsinaujinimo ir atsivertimo laikas. Pradžioje tai trukdavo 40 valandų – tik Didįjį Penktadienį ir Didįjį Šeštadienį. Vėliau – visą savaitę, o maždaug nuo penktojo amžiaus pasiruošimo šv. Velykoms laikotarpis pratęstas iki 40–ties dienų. Gavėnios metu Bažnyčia mini: 40 dienų visuotinio tvano, 40 metų izraelitų kelionės į Pažadėtąją žemę, 40 dienų, kurias Mozė praleido ant Sinajaus kalno, kur gavo 10 įsakymų.
Gavėnia – tai ypatingas laikas, skirtas dvasinėms pratyboms, atgailai, laisvanoriškiems atsižadėjimams, tokiems kaip pasninkas, malda ir išmalda. Malda, ypač Viešpaties Jėzaus kančios apmąstymas, leidžia savarankiškai tobulinti savo gyvenimą. Daugelis žmonių galvoja, kad pasninkauti – tai nevalgyti mėsos arba valgyti žuvį. Tikrasis pasninkas – tai apsimarinimas (kūniškas ir dvasiškas), padedantis kuo geriau pasiruošti šv. Velykoms. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, „pasninkas – dvasinis ginklas kovai su vergavimu sau patiems“. Gavėnios pasninko įstatymas leidžia per dieną sočiai pavalgyti tik kartą. Kitus du kartus – tik lengvai užkąsti, taip solidarizuojantis su badaujančiais. Pasninkas sutramdo mūsų kūną. Žmogus, atsisakydamas tų maisto produktų, kuriems jaučia ypatingą pomėgį ar net priklausomybę, mokosi save valdyti. Pasninką vainikuoja išmalda – pasidalijimas su stokojančiais.
Kryžiaus arba Kančios kelias (lot. Via Crucis) primena pasmerktojo mirčiai Jėzaus Kristaus ėjimą į Golgotos kalną. Ten Jis buvo prikaltas ant paties atsinešto kryžiaus ir mirė. Jeruzalėje tebėra gatvė, pavadinta Via Dolorosa (Skausmingoji gatvė), kuria, manoma, ėjo Išganytojas. Pagal tradiciją, pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo Švč. Mergelė Marija, taip prisimindama savo Sūnaus kančią. Vėliau šią tradiciją tęsė į Šventąją Žemę atvykę maldininkai, o kai į musulmonų užimtą Jeruzalę keliauti buvo pavojinga, pranciškonų rūpesčiu pradėta įrenginėti Kryžiaus kelio stotis tiesiog bažnyčiose.
Dalyvaudami Kryžiaus kelio procesijoje, tikintieji apmąsto Jėzaus kančios kelią, taip suvokdami Išganytojo kančios, mirties prasmę Prisikėlimo iš numirusių šviesoje. Tradicinį kryžiaus kelią sudaro 14 stočių, simbolizuojančių Jėzaus kančios kelią nuo patekimo pas Poncijų Pilotą iki nukryžiavimo ir palaidojimo. Kryžiaus kelias nėra vien atskiros stotys. Tai vienas didelis slėpinys, skatinantis susimąstyti ir kontempliuoti. Procesijos dalyviai, melsdamiesi ir giedodami, apmąsto Kristaus kančią. Kryžiaus kelią galima eiti ir pavieniui, tylomis, ir būriu, balsu skaitant ar giedant. Atlaidai gaunami už ėjimą ir mąstymą. Beje, Kryžiaus kelias – tai ne vien tik Kristaus kančios prisiminimas: eidami procesijoje, galime peržvelgti ir savo gyvenimą, ir palyginti jį su Kristaus ėjimu į Golgotą. Ar iš tikrųjų mūsų nelaimės, nesėkmės nors kiek prilygsta Jo kančiai? Kryžiaus kelias yra proga susimąstyti, koks yra mūsų gyvenimo kryžius, prašant Dievo padėti jį nešti.
Kryžius nėra vien smurto įrankis. Krikščionims kryžius –
tai išganymo ženklas, taip pat Dievo galybės bei išminties šaltinis.
Graudūs verksmai – tai populiarios Viešpaties Kančios apmąstymo pamaldos, atsiradusios Lenkijoje VI a. pabaigoje. Jas išplatino pranciškonai XVIII a. Į lietuvių kalbą giesmės buvo išverstos apie 1859 m., labiausiai išplito Seinų vyskupo A. Baranausko vertimas. Graudžių verksmų giesmės neapsiriboja vien biblinių įvykių pristatymu. Jos nori pažadinti mūsų jausmus, taip pat ir apmąstymus apie kančios esmę, apie savo gyvenimą ir elgesį, kadangi esame atpirkti labai didele kaina.
Plungės bažnyčioje Kryžiaus kelias gavėnios metu einamas penktadieniais po vakaro Šv. Mišių, sekmadieniais po 10 val. ir po sumos Šv. Mišių. Graudūs verksmai giedami gavėnios sekmadieniais prieš vakaro Šv. Mišias ir jų metu.
