Žemaičių Kalvarijos apylinkės – tai kalvotosios Žemaitijos šiaurės vakarinė dalis… Reljefas banguotas, vaizdingas, nenuobodus su didesniu miškelių, pelkių bei dubumų, prie jų besišliejančių vienkiemių mozaikiškumu. Sudėtingi ledyno ir poledynmečio procesai suformavo kalvotą, duburiuotą reljefą, užlūžę ledo luistai išgremžė gilius Ertenio, Mileikos ežerų duburius, ledo tirpsmo sąnašos nusėdo plyšiuose – atsirado seklumų, kalvų, vadinamų ozais bei keimais, raizgalynė. Seklias dubumas, gilius klonius, paslaptingas pelkes supa moreninės kalvos.
Aukščiausios Žemaitijos nacionalinio parko kalvos išsidėsčiusios Žemaičių Kalvarijos seniūnijos ribose, rytinėje Platelių ežero pusėje, Plokščių miške. Jos siekia 192 m. Ne ką mažesnė kalva yra Jazdauskiškių kraštovaizdžio draustinyje. Jos aukštis –190,2 m. Pats didžiausias (2115,3 ha) Žemaitijos nacionalinio parko draustinis – Jazdauskiškių kraštovaizdžio, įsteigtas siekiant išsaugoti Žemaitijai būdingo kalvoto agrarinio-miškingo kraštovaizdžio kompleksą, pasižymintį žemaitiška žemėnaudos struktūra, optimaliomis laukų erdvėmis, piliakalniais bei etnografiniais kaimiškais elementais, teritorijoje vykdant reguliuojamą miškų bei žemės ūkio ir pažintinę rekreacinę veiklą bei išlaikant tradicinę apgyvendinimo struktūrą.
Taip pat įspūdingas Šarnelės kraštovaizdžio draustinis (386 ha). Žemaitijos nacionalinio parko planavimo schemoje rašoma: „Šarnelės kraštovaizdžio draustinio tikslas yra išsaugoti ir eksponuoti Žemaitijai būdingą raiškų Šarnelės keiminių darinių zonos kraštovaizdį su mokslui svarbių biocenozių kompleksu ir archeologinėmis vertybėmis”. Pučkorių kraštovaizdžio draustinis (247 ha) apima į pietus nuo Pučkorių kaimo esančią kalvotą teritoriją.
Jo tikslas – išsaugoti ir eksponuoti unikalų Pučkorių moreninių darinių ruožo kraštovaizdį, pasižymintį ypač raiškia kalvų, miškelių, giraičių, tarpukalvio pelkučių bei piliakalnių mozaika. Todėl teritorijoje reguliuojama miškų bei žemės ūkio veikla ir siekiama išlaikyti tradicinę apgyvendinimo struktūrą. Gardų geomorfologinis draustinis (114 ha) apima į šiaurvakarius nuo Žemaičių Kalvarijos (Gardų) esantį gūbrį ir jo šlaitus. Tikslas – išsaugoti ir eksponuoti geomorfologiškai unikalią Lietuvoje reljefo formą – Gardų ozą. Gaila, dalis minėto ozo jau sunaikinta, daugelį metų kasant iš jo smėlį ir žvyrą. Rekultyvavus buvusį smėlio-žvyro karjerą čia įrengtas pažintinis Gardų ozo takas, sutvarkyta aplinka, pritaikyta kultūringam poilsiui bei pasigrožėjimui.
Senesnieji žmonės dar mena natūralų Ertenio ežerą, kuriame buvo pakankamai daug žuvies, virte virė paukščių gyvenimas. Nepakartojamai šį ežerą aprašo savo krašto mylėtojas ir puoselėtojas, žymus kraštotyrininkas Konstantinas Bružas.
Melioracija ne tik sunaikino natūralius Varduvos, Šarnelės upelio aukštupius, bet ir minėtą ežerą. Dabar čia plyti pelkėta klampynė, želia krūmokšniai. Tai Ertenio telmologinis draustinis (81,1 ha). Jo tikslas – atkurti ir išsaugoti būdingą buvusio pratekamo Ertenio (Amerikos) ežero pelkę. Čia dar galima išgirsti burbuliuojant tetervinus, klykiant gerves, iš labai arti stebėti senvagėmis plaukiojančius bebrus, užklystančias ūdras ir kitus gyvius. Čia ypatingai teka saulė… Ir tik tas, ką pirmieji kylančios saulės spinduliai užtiko ant Mažosios Pilalės ar Pilies kalno, supras didžio žmogaus, mąstytojo Konstantino Bružo žodžius apie šį žmogaus sunaikintą ežerą: „Buvo didelis įvykis. Dideliu ir pasilieka. Verta kalbėti. Verta ir laukti, kad liūdni epizodai vis rečiau ir rečiau bepalies pačias jautriausias Žemės ir žmogaus stygas.”
Retieji augalai. Žemaičių Kalvarijos seniūnijoje botanikai rado retų augalų. Pvz., vienintelė reto augalo –
pievinės gencijonėlės augimvietė aptikta Platakiuose, žvyrduobės pakraštyje. Platakiuose taip pat auga pievinis plauretis. Šis retas augalas buvo rastas ir Šarnelės kaimo drėgnoje tarpukalvinėje pievoje. Paparčių telmologinio draustinio aukštapelkėje rasta tik vakarinės Lietuvos aukštapelkėse auganti kupstinė kūlingė. Vienintelė radimvietė įdomi tuo, kad ji yra šios rūšies ištisinio arealo pakraštyje ar net už jo ribų. Norint išsaugoti šią augalo buveinę, negalima keisti hidrologinio rėžimo ir apypelkio bei gretimų miškų būklės. Šioje apylinkėje taip pat auga daug kitų į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių: dvilapių ir žalsvažiedžių blandžių, vyriškųjų gegužraibių, dėmėtųjų, raudonųjų, baltijinių, aukštųjų ir smulkiažiedžių gegūnių. Gaila, kad nešienaujamos pievos, neganomos pašlaitės sparčiai užauga krūmais bei savaiminiais medžiais, aukštažole augmenija, išstumdamos labai vertingas ir saugomas natūralių pievų bendrijas.
Pelkėse, apypelkiuose bei pelkėtuose miškuose rasti tokie reti augalai: vabzdžiais mintanti tuklė, lieknasis švylys, širdinė dviguonė, nariuotoji ilgalūpė, statusis atgiris, melsvoji balzganė, pūkuotoji apuokė. Be šių labai retų augalų yra ir daug jau sparčiai nykstančių rūšių, kurias būtina saugoti. Tai paprastojo burbulio, rūgties gyvatžolės, įvairių katilėlių, gaisrenų ir kitų natūralių pievų bendrijos.
Retieji gyvūnai. Šarnelės, Jazdauskiškių piliakalnių natūraliais gėlynais mėgaujasi įvairūs vabzdžiai, tarp kurių žinovas atpažins ir retus kalvotose vietovėse gyvenančius drugius- juoduosius apolonus. Jie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, nes gyvena tik kai kuriose Žemaitijos kalvotose vietovėse, kur auga rūteniai. Skėtinių augalų karalystėje plazdena didžiulis geltonas drugys – machaonas, įrašytas į Raudonąją knygą.
Temstant natūraliose pievose dar išgirsi griežlės monotonišką balsą. Šis paukštis labai sparčiai nyksta visoje Europoje, todėl labai saugomas: vietovės, kuriose gyvena ne mažiau 30 griežlių, skelbiamos saugomomis teritorijomis. Tarpukalvių pelkėse įsikuria gervės ir jų ilgesingas klyksmas aidi toli apylinkėse. Bebrai, dažnai žmogaus peikiami ir naikinami, sukuria palankias sąlygas įvairiems vandens paukščiams, labai pagausėja varliagyvių. Bebravietėse Jazdauskiškių, Šarnelės kaimuose peri reti rudakakliai, mažieji kragai, įvairūs tilvikai, antys, laukiai, vandeninės vištelės, tai yra paukščiai, kuriems reikia seklių, maisto turtingų vandenų. Šiose apylinkėse dar gausu stirnų, šernų, klajoja elniai, užklysta pavieniai briedžiai. Vis mažiau matome ir girdime perkūno oželių, geltonųjų kielių, retenybe tapo įprasta artojo palydovė – kuoduotoji pempė. Tokia nūdiena, o rytojus priklauso nuo mūsų visų.
ŽNPD gamtos skyriaus vedėja
Marija JANKAUSKIENĖ
