Skalūninių dujų gavybos technologija pasaulyje vertinama skirtingai. Prancūzija kategoriškai atsisakė vykdyti aplinkai pavojingus uolienų plėšymo darbus, tuo tarpu JAV, Didžioji Britanija ir Lenkija juos jau vykdo. Šiuo dujų gavybos būdu susidomėjo ir Lietuva. Diskusijose dalyvauja ir rietaviškiai, mat ir šiame krašte gali būti atliekamos skalūninių dujų paieškos. Štai vasario pabaigoje Rietavą aplankė naftos gavybos inžinierius-hidrogeologas, naftos gavybos inžinerijos magistras Vytautas Švanys, kuris susitiko su gyventojais.
Reikia daug gręžinių
Susisiekėme su diskusijoje dalyvavusiais Vytautu Švaniu, ūkininku Stasiu Jurkumi ir Rietavo Oginskio kultūros istorijos muziejaus direktoriumi Vytu Rutkausku. Inžinierius-hidrogeologas V. Švanys sutiko „Plungei“ papasakoti plačiau apie, jo nuomone, gana pavojingą aplinkai skalūninių dujų gavybą.
Pasak V. Švanio, skalūnų dujų gavyba – naujas reiškinys naftos ir dujų gavybos industrijoje. Nors bandymų išgauti dujas iš skalūnų buvo ir anksčiau, bet tikra gavyba prasidėjo tik prieš dešimtmetį ir jos tempai sparčiai intensyvėja. Vien JAV yra išgręžta virš 65 000 skalūnų dujų gavybos gręžinių (apie 10 000 kasmet). Pasaulyje pramoninę skalūnų dujų gavybą vykdo tiktai dvi šalys: JAV ir Kanada. Europoje apie 20 bandomųjų gręžinių yra išgręžta Lenkijoje.
Anot specialisto, nesunku įsivaizduoti, kaip atrodo vietovės Amerikoje, kur vykdoma skalūnų dujų gavyba, žinant, kad šių dujų išgavimas reikalauja didžiulio skaičiaus gręžinių (2-6 gręžiniai 1 kv. km), o kiekvienai aikštelei reikia 3-4 ha žemės. Taip pat prie kiekvieno gręžinio turi būti nutiesti keliai, tinkami sunkiasvoriam transportui važinėti, vamzdynai, elektros linijos ir kiti infrastruktūros elementai.
Gavybai naudojami chemikalai
„Esminis skirtumas tarp įprastinės naftos ir dujų gavybos bei skalūnų dujų gavybos yra tai, kad pastaruoju atveju, skirtingai nei išgaunant naftą, dujas iš poringų didelio laidumo uolienų, skalūnų dujos yra išgaunamos iš menkai laidžių ir net praktiškai nelaidžių uolienų – organikos turinčių molio skalūnų-argilitų. Tam kad atlaisvinti uolienoje esančias dujas, kad išgauti tokį pat kiekį dujų, kaip iš įprastinių telkinių, būtina išgręžti bent 50 kartų daugiau gręžinių bei naudoti brangias horizontalaus gręžimo ir hidraulinio uolienų plėšymo technologijas.
Būtent hidraulinio plėšymo taikymo būtinybė, išgaunant skalūnų dujas, ir yra pagrindinis pavojus aplinkai. Į vieną gręžinį hidraulinio plėšymo metu supumpuojama nuo 10 iki 30 tūkst. kub. m hidraulinio plėšymo skysčio, kurio pagrindą sudaro vanduo, bet jame yra iki 2 proc. keliolika ar keliasdešimt cheminių priedų. Didžioji dalis tų chemikalų yra ypatingai toksiški, turintys stiprių kancerogeneninių, mutageninių savybių. Pavyzdžiui, būtina hidraulinio skysčio sudedamoji dalis yra biocidas gliutardehidas, kurio milijoninė koncentracijos dalis užmuša viską, kas gyva.
Šis labai toksiškas hidraulinis skystis supumpuojamas į gręžinį. Išgaunant dujas, apie 50 proc. skysčio pasilieka suplėšytoje uolienoje, o kita dalis (apie 10 000-15 000 kub. m) kartu su dujomis grįžta į žemės paviršių. Kada gręžinių daug, žemės paviršiuje atsiranda tų nuodų ežerai. Pasaulyje dar neišspręsta hidraulinio plėšymo skysčio utilizavimo problema. Tiesiog yra neįmanoma nukenksminti tokių milžiniškų kiekių – milijonų kubinių metrų toksinių medžiagų. Nuodai iš tų ežerų sunkiasi į gruntinius, artezinius vandenis, garuoja, teršia orą“, – pasakojo specialistas.
Rizika netekti vandens
Anot V. Švanio, yra didelė tikimybė, kad kita toksinių medžiagų dalis, pasilikusi po žeme, per hidraulinio plėšymo metu aktyvuotus plyšius ir tektoninius lūžius migruos į aukščiau esančius vandeningus geriamo vandens horizontus. Taip pat neatmetama dujų ir toksinių medžiagų migracijos galimybė per plyšelius tarp gręžinio apsauginių kolonų ir uolienos.
Supumpavus po žeme tokius milžiniškus kiekius nuodų, prigręžiojus tiek gręžinių, yra tiesiog tik laiko klausimas, kada tie nuodai pasieks geriamo vandens horizontus – ar po metų, ar po 5, o gal po 20 ar 50 metų. Bet kokiu atveju yra didžiulė rizika, kad mes ar mūsų vaikai neteksime pagrindinio savo turto ir gyvybės šaltinio – geriamo vandens.
Apie ekonominę naudą
Ar bus ekonominė nauda Lietuvai eksploatuojant skalūnines dujas? Specialisto nuomone, į šį klausimą galima atsakyti paanalizavus, kokią naudą šalis turi iš dabartiniu metu eksploatuojamų naudingų iškasenų. Lietuva tikrai nėra neturtinga naudingomis iškasenomis: išgaunamas vanduo (esame bene turtingiausia geriamu vandeniu Europos valstybė), nemažai naftos, kasame žvyrą, smėlį, eksploatuojame didelius kiekius durpių, klinčių, dolomito… Visos naudingos iškasenos priklauso valstybei, tai – mūsų visų turtas.
„Ir ką mes gauname iš tų privačių kompanijų, kurios eksploatuoja ir pardavinėja tą mūsų turtą? Išteklių mokestis už išgautus gelmių turtus valstybės biudžeto sandaroje sudaro tiktai 0,14 proc. – praktiškai nieko, o mes tikimės tapti Norvegija, eksploatuodami skalūnų dujas.
Lietuvoje nustatytas išteklių mokestis už naftą ir dujas yra nuo 2-16 proc. nuo pardavimo sumos. Tai yra žymiai daugiau negu beveik nulinis mokestis už žvyrą, durpes ar kitus resursus, bet, palyginus su Norvegija, kur šis mokestis siekia 90 proc., akivaizdu, kad mes švaistome savo turtus vėjais. Net tokios šalyse kaip Nigerija mokestis už naftos išteklius siekia 60 proc. Tad, turint tokią įstatyminę bazę, apie kokią naudą valstybei mes galime kalbėti?
Prie abejotinos naudos pridėjus grėsmę aplinkai, geriamam vandeniui, žemei bei tai, kad nėra jokios galimybės (nėra įstatyminės bazės) kontroliuoti ar patraukti atsakomybėn už padarytą žalą skalūnų dujas išgaunančią kompaniją, atsižvelgiant į neigiamas Europos Komisijos ir Parlamento išvadas dėl skalūnų dujų gavybos, tie mūsų valdžioje esančių žmonių ketinimai ir pažadai, pradėjus gavybą, padaryti mūsų šalį klestinčia, man atrodo nesąžiningi, veidmainiški, neatsakingi“, – įsitikinęs V. Švanys.
V. Švanys patikino, kad jo pateiktą informaciją apie skalūninių dujų gavybą patvirtina ir nepriklausomų mokslininkų padarytos studijos, kurias Europos Komisijos užsakymu atliko kvalifikuoti Europos Parlamento ekspertai.
Esame apatiški
Diskusijoje dalyvavusiems rietaviškiams neramu, kad galima šitaip eksperimentuoti su savo žeme.
„Nejaugi reikės mūsų brangiausią turtą – žemę – sprogdinti? Neduok Dieve, prasiveržtų į viršų ir užterštų geriamą vandenį? Žemaitijoje esame turtingi krūmais, gaspadoriškai apsivalius kanalus, galėtume tiekti šilumą žmonėms.
Kiekvienas žemdirbys privalėtų matyti 5-10 metų į priekį, o politikai dar toliau, o kas padaryta per daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų? Negi užsienio kapitalui leisim išsiurbti gyvybės syvus ir pinigėlius iš Lietuvos išvežti, negi norime palikti be nieko? Buvo kompanijų, kurios naftą Lietuvoje gręžė, o mes šnipštą iš jų pelnų gavome. Aš, kaip ūkininkas, turiu įsigijęs įrangą medienos čipsų gamybai – apvalius kanalus, iškirtus ir susmulkinus krūmus, dalį kuro galėčiau rietaviškiams parduot. Bet, atrodo, nenorime gaspadoriškai tvarkytis, niekas iš savų ūkininkų biokuro nesuperka.
Turėdami savo atominę elektrinę – už elektrą mokėjome kone brangiausiai, negi nebėra gaspadoriaus ant žemės? Žemdirbiai užsiėmę, o visi kiti apatiški“, – savo nuomonę išdėstė ūkininkas Stasys Jurkus.
Apiplėš tautą už juokingus pinigus?
Diskusijoje dalyvavo ir Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius V. Rutkauskas: „Pasigilinus kokios tai dujos ir kaip jos gaunamos – visi pinigai atrodo juokingi. Šis technologinis procesas negali nekelti daugybės klaustukų – o kaip bus su aplinka? Kas bus su požeminiais vandenimis?
Sudaromos sutartys su korporacijomis, ateinančiomis pasipelnyti į kraštą. Ar per 10-15 metų nebus suardytas regiono skalūninis klodas, kuris yra vienas iš žemės stabilumo šarvų? Kiek mes ruošiamės gyventi? Kokią Lietuvą paliksime savo vaikams?
Atėjusios tarptautinės kompanijos, kurios eksploatuoja naftos telkinius Lietuvoje, valstybei palieka 15-16 proc. pelno, tai gali sudaryti ne daugiau nei 0,4 valstybės biudžeto. Kam to reikia, jei turime nesutvarkytos biomasės resursus? Štai Norvegijos įmonės gauna 90 proc. iš to, ką pasiima naftos bendrovės, o kodėl mūsų tautos išrinktieji leidžia apiplėšti tautą už juokingus pinigus?“
Direktorius apgailestavo, kad žmonės „pasuoja“, o aktyvesnieji visuomenės sluoksniai – išvyksta, traukiasi nuo absurdo. „Įdomu tai, kad jei žmogus statosi lauko tualetą – jis derina su aplinkosauga, statybų inspekcija, o kodėl šitoje vietoje – olimpinė ramybė? Šiurpina vienadienės naudos siekimas, negalvojant apie visumą, ar tai – ne puota maro metu?“, – savo nuogąstavimus išsakė V. Rutkauskas.
