Na, ir papūsk į nosį! O mes, lietuviai, tokie jau esam – viską darom atvirkščiai. Juk varu varyk į kokią patriotinę eiseną – ateis tik vienas kitas „desėtkas“. Tačiau, jeigu draudžia, kitas reikalas – varom!
Kaip skelbia dienraščiai, kelis mėnesius sostinės valdžia visaip trukdė tautinio jaunimo organizacijoms eitynėmis paminėti 23-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines. Galiausiai kažkam šovė į galvą jas uždrausti. Negerai, oi, negerai, nes kiek gi galima – prieš plauką? O kad negerai, valdžia, ko gero, susivokė, kai į taikias eitynes susirinko tūkstančiai žmonių. Sako –
itin įvairaus amžiaus, sako – solidi publika, sako – su vaikais. Gedimino prospekte buvo įrengta daugybė kliūčių – nuo milžiniškų scenų, stendų su fotomenininkų ir vaikų piešiniais iki paviljonų. Buvusieji eisenoje kalbėjo, kad grįžo Sąjūdžio laikų dvasia. Net sunku patikėti.
Tiesa, man daug kuo sunku buvo patikėti. Žiūrėjau transliaciją iš Seimo ir net akis išpūčiau – ogi tikrai pats Paksas su ponia Laima įsitaisę garbingoje ložėje greta šalies patriarcho su ponia ir Adamkų porų. Še tau ir triukšmingai nušalintasis. „Lietuvos rytas“ rašo, kad smalsuoliams Seimo kancleris esą aiškino, jog R. Paksas posėdyje dalyvavo kaip Europos parlamentaras, tačiau jo vieta ložėje buvo pažymėta užrašu „Prezidentas“… Na, ir kaip čia neprisiminus Lenočkos Lolašvili pranašystės, kad bus jis dar kartą prezidentu! Viešpaties keliai nežinomi. Juk politiniu lavonu buvo vadinamas, o ėmė ir prisikėlė. Ir ne tik yra vienas valdžios lyderių, bet ir, panašu, po jungtuvių su „darbiečiais“ stos prie didžiausios frakcijos vairo (o čia jau ne šuns papiukai!). Matyt, todėl kai kas čia ir įžvelgė tūpsnį prieš būsimąjį vadą (žinoma, čia juodas pavydas savo trigrašį kaišioja).
Tiesa, juodąją „darbiečių“ buhalteriją narpliojantis prokuroras visaip bando kaišioti pagalius į „jaunųjų“ ratus, bet vis tiek vežimas rieda link „altoriaus“. „Dyvų dyvai“ dedasi. Štai net „tvarkiečio“ R. Ačo nervai nebelaiko. „Taip negalima elgtis: nueini miegoti „tvarkietis“, o pabundi jau „darbietis““, – piktinasi jis. Gal ir negalima, bet, atsiprašau, liaudis porina, kad šuns balsas į dangų neina… Arba –
„kiekvienas kilbukas turi žinoti savo kabliuką“.
Ak, ir graži gi toji mūsų kalba. O lenkams nepatinka, nenori jie, kad atžalos mokėtų ją taip pat puikiai kaip savąją. Bet mūsiškiams politikams nėra kur dėtis (juk lenkai valdžioje), reikia nuolaidų. Tačiau, jei egzaminas lengvesnis, tai ir galimybė daugiau balų surinkti didesnė. O per stojamuosius, kai kiekvienas balas aukso vertės, kaipgi? Už borto daugiau liks lietuvaičių…
Kraipau galvą, nesuprantu, štai lietuvė emigrantė pasakojo, kad Švedijoje net valytojos darbo negausi, kol švediškai neišmoksi. Ar jie kvailesni už mus, ar mes už grašį parsiduodame?
