Seimas atidavė buvusią teisėją, Seimo narę Neringą Venckienę teismui: 80 parlamentarų balsavo už šį sprendimą, 23 – prieš, 15 susilaikiusiųjų. Jos šalininkai, su maldomis Seimo sprendimo laukę prie Seimo ir posėdžių salėje, balkone, tai išgirdę, prapliupo ašaromis ir piktais šauksmais: „Budeliai, gėda!“.
Nors ir labai stengiuosi šiame „violetiniame“ skandale būti nešališka, bet vis dėlto, televizoriaus ekrane stebėdama isterijos ištiktus N. Venckienės gynėjus, galvojau: „Viešpatie, apsaugok mane nuo fanatikų minios“. Tokia paranojinė kolektyvinė sąmonė paralyžiuoja atskiro individo valią, nes minioje žmogus atsisako savojo „aš“ ir besąlygiškai paklūsta bandos jausmui. O kad jis gali būti itin žiaurus, įrodė vadinamasis Linčo teismas.
Todėl esu šventai įsitikinusi, kad teisingumą turi vykdyti teismai, kurių sprendimus įstatymo nustatyta tvarka kiekvienas gali skųsti. O jei jau visos instancijos pripažins tave kaltu, vadinasi, tu kaltas, žmogau (tiesa, net tokiu atveju tau leista kažkada tikėtis Aukščiausiojo malonės).
Visada stengiausi vadovautis aksioma, kad prieš įstatymo raidę visi lygūs. Todėl nesuprantu, kodėl išimtis turėtų būti suteikiama Seimo nariams? Juk būtent jiems – tautos išrinktiesiems – labiausiai turėtų rūpėti nepriekaištinga reputacija. Sakyčiau, kad, atsiradus bent menkiausiam įtarimo šešėliui, jie patys privalėtų veržtis stoti prieš teismą. Tačiau, o, bet, tačiau… Kaip rodo gyvenimas, būtent jie įvairiausiais būdais ir siekia išvengti to tiesioginio kontakto su teisėtvarka. Prisimename ne vieną ašarojantį, raustantį bei bąlantį seimūną, visaip beišsisukinėjantį – kad tik nereikėtų stoti prieš Temidę. „Darbietė“ V. Vonžutaitė metė net mažą vaiką auginančios mamos kortą, kuri turėjo permaldauti balsuojančius seimūnus. Ką čia, visų ir nesuminėsi. Iš paskutiniųjų teisinio imuniteto panaikinimui priešinosi net, atrodo, viską ignoruojantis „erelis“ V. Uspaskichas.
Kone visi seimūnai galimybę susidurti su teismu tet-a-tet vertina kaip politinių oponentų siekį susidoroti su jais. Ir tuomet pasipila įvairiausi kaltinimai, kurių klausant darosi gėda. O man atrodo, kad reikalas – paprastas kaip centas: ant žemės nusileisti neleidžia pateptojo aureolė ir skalsaus gėrybių lovio trauka. Matyt, itin gundo ir valdžios skonis – kas leidžiama Jupiteriui, negalima jaučiui (jaučiai – tai, žinoma, visi likusieji už Seimo „dėžutės“). Taigi, kaip sakoma, mano reikalas mažas – noriu būti didelis ir taškas! O jeigu jau esu didelis, kaipgi kaip eilinis kvailelis stosiu prieš teismą?
Kaip kitaip turėčiau vertinti tas titaniškas pastangas išsaugoti Seimo nario teisinę „nekaltybę“? Ir norom nenorom – kaip bumerangas – grįžta mintis: „Jeigu jau Seimo nariai taip nepasitiki šalies teisėtvarkos institucijomis, kodėl jomis turėčiau pasitikėti aš?“.
