Šiandien, gerbiami skaitytojai, suteikiame galimybę artimiau susipažinti su jaunimo grupe „Pusė trijų“, kurią sudaro dvi merginos – Viktorija ir Laura bei vyrukas – Julius. Šie ambicingi jaunuoliai pasiruošę visus pradžiuginti savo kuriama muzika. O kadangi grupės populiarumas įgavo didelį pagreitį, nusprendėme atskleisti, kas šie naujieji muzikantai ir kokie jų tikslai.
– Ką reiškia toks gana paslaptingas grupės pavadinimas?
Visi kartu:
– Labutis visiems skaitytojams!
Laura:
– „Pusė trijų“ – tai mūsų grupės magiškas skaičius. Atkreipėme dėmesį į keistą sutapimą: dažnai netikėtai susitikdavome ar repeticijų salėje atsirasdavo laisva vieta, kai laikrodis išmušdavo pusę trijų. Todėl ir šovė į galvą, kad toks pavadinimas turėtų nešti mums sėkmę.
– Prieš kiek laiko ir kaip gimė „Pusė trijų“?
Viktorija:
– Mūsų grupė susikūrė prieš trejus metus. Viskas prasidėjo nuo to, kad nutariau mokykloje išmokti groti gitara. Kiek vėliau pasiūliau Juliui pagyvinti mano pasirodymus, skambinant pianinu. Na, o Laura prie mūsų prisijungė gana netikėtai: kadangi vasarą kartu dirbome, tad nutariau ją išmokyti kelių nesudėtingų melodijų. Bet manoji „mokinė“ pranoko lūkesčius, nes jau pirmąją dieną sugebėjo sugroti visus akordus. Tad, pastebėjusi tokį didelį draugės talentą, pasiūliau Laurai prisidėti prie mano ir Juliaus dueto. Ir, laimei, ji sutiko.
– Papasakokite apie pirmuosius žingsnius muzikoje.
Julius:
– Anksčiau Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje mokiausi skambinti fortepijonu. Tačiau, ją baigęs, net trejus metus buvau padaręs pertrauką muzikinėje veikloje. O po tokio ilgo laiko tapo sunku skaityti iš natų. Todėl džiaugiuosi, kad turime nuostabų mokytoją Edmundą Noreiką, kuris man parodo, kuriuos klavišus reikia paspausti, ką ir kaip groti.
Viktorija:
– Jau nuo penkerių metų dainavau kolektyve „Vieversys“. O kiek vėliau įstojau į Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos estradinio dainavimo skyrių.
Laura:
– Aš visada mėgau muziką, todėl net vienuolika metų lankiau šokius. Tačiau muzikos instrumentą pirmą kartą į rankas paėmiau tik tada, kai dirbome kartu su Viktorija. Tuo metu ir susigundžiau įsigyti gitarą. Žinoma, juokinga, nes anuomet iš muzikos instrumento pavyko išgauti kažką panašesnio į kiaulės žviegimą nei į melodiją. Bet trečias kartas nemelavo – radau puikią gitarą, su kuria nesiskiriu iki šiol.
– Smalsu, kas grupės lyderis ir kaip randate bendrą kalbą?
Julius:
– Mes vienas kitą labai palaikome ir stengiamės viską daryti kartu. Bet lyderis yra Viktorija, nes juk jos iniciatyva ir susikūrė grupė.
Viktorija:
– Na, lyderiu galėtume pavadinti ir mūsų muzikos mokytoją Edmundą Noreiką. Juk vis dėlto jis buvo tas žmogus, kuris parodė kelią ir stumtelėjo tinkama kryptimi.
– Apie ką Jūsų dainos ir kur semiatės įkvėpimo dainų tekstams?
Julius:
– Visi kuriame dainas individualiai. Mane įkvepia, kai prisėdu prie pianino: mėginu improvizuoti įvairias melodijas. Ir tik vėliau pritaikau žodžius, kurie atspindi mano išgyvenimus. Tačiau stiprioji mano sritis – melodijų kūrimas. O didžiausią įtaką kuriant turi Viktorija, nes ji prisipažįsta, kad kartais, jei pagauna įkvėpimas, net naktimis nemiega. Tiesa, drauge (juokiasi)?
Viktorija:
– Šito neigti negaliu, nes, kai danguje pasirodo žvaigždės, kyla nuostabių minčių.
Laura:
– Kiekvienas garsas: vėjas, varpeliai, gamtos garsai bei visi kiti šnaresiai įkvepia mane kurti. Juos po truputį jungiu į vientisą kompoziciją, kol pagaliau sukuriu tai, kas vadinama muzika.
– Muzikos pasaulyje daug jaunimo grupių, kuo skiriatės nuo kitų?
Julius:
– Pagrindinis mūsų išskirtinis bruožas – tai, kad visada išliekame vieningi.
Viktorija:
– Pritariu, nes mus siejantis ryšys yra labai stiprus. Kažkokia paslaptinga jėga jungia mus. Daugybę kartų norėjome praplėsti grupę, priimdami naujus narius. Gaila, bet jie ilgai „neužsibūdavo“. Galbūt mes taip stipriai bendraujame, kad kiti nesijaučia visaverčiais kolektyvo nariais.
Laura:
– Tarsi pats pavadinimas mistiškai neleidžia keisti grupės sudėties. Dažnai koncertuojame tik su Viktorija, o Julius prisijungia per didžiuosius koncertus, todėl pavadinimas „Pusė trijų“ net ir šiuo atžvilgiu idealiai tinka.
– Kokie artimiausi Jūsų planai?
Viktorija:
– Kad ir kaip liūdna tai sakyti, bet tikriausiai baigiasi mūsų koncertinė veikla. Esame dvyliktokai, tad „ant nosies“ egzaminai, reikia kibti į mokslus. Balandžio 5 dieną jau įvyko mūsų atsisveikinimo koncertas. Tačiau – štai gyvenimo paradoksas – būtent tuomet sulaukėme galybės pasiūlymų. Todėl vis dar koncertuojame. Pagaliau juk negali žinoti, gal likimas mus dar suburs kartu?
– Ačiū už interviu skirtą laiką. Paskutiniai žodžiai savo gerbėjams, laukiantiems Jūsų pasirodymo?
Viktorija:
– Labiausiai visiems norėčiau palinkėti taikos ir klausyti tokios muzikos, kuri teiktų pasitenkinimą gyvenimu.
Julius:
– Meilės!
Laura:
– Love, peace and freedom (meilės, taikos ir laisvės)!
Visi kartu:
– Mes Jūsų nepaliekame, neatsisveikiname, o sakome: iki pasimatymo!