![](https://laikrastisplunge.lt/wp-content/plugins/lazy-load/images/1x1.trans.gif)
Turbūt nėra nieko gražiau, nei susilaukti vaikelio ir tapti mama. Gegužės penktąją minėsime Motinos dieną. „Kas tai yra motinystė? Kuo gyvena gausios šeimos?“ –
teiraujamės devynias atžalas (Modestą, Kamilę, Luką, Moniką, Agnę, Ramūną, Gintarą, Ingą, Deimantę) į gyvenimą išleidusios mamos. Gegrėnų kaime (Žemaičių Kalvarijos sen.) gyvenanti Vilma Lingienė sutiko pasidalinti savo patirtimi – vargais ir džiaugsmais.
Apie sunkumus – nemąsto
„Kai augini devynias atžalas, apie sunkumus nesusimąstai – tiesiog gyveni ir tiek. Myliu kiekvieną savo vaiką ir net minties negalėjo būti, kad nors vieno iš jų nebūtų buvę“, –
sakė pašnekovė. Ji prasitarė, kad dvi dukros jau pilnametės, kabinasi į gyvenimą savarankiškai. Devyniolikametė Inga ir dvidešimtmetė Deimantė jau ir būstą Plungėje nuomojasi bei bando į darbo rinką įsilieti. „Dirba sunkiai „Vičiūnų“ įmonių grupėje, ir nugara paskausta, ir suserga mergaitės, tačiau, auginant gausią šeimą, į mokslus išleisti visus devynis nėra finansinių galimybių“, – atsiduso V. Lingienė.
Gausi šeima – labai gražu
Vilma pasakojo, kad sprendimą tapti daugiavaike mama lėmė jos pačios noras. „Pati augau šeimoje, kurioje tik dvi atžalos – aš ir brolis dvynys, tačiau mano vyras Vytautas yra kilęs iš dešimties vaikų. Visada labai džiaugiuosi, kad jo šeima gausi ir į giminės susiėjimus susiburia didžiulis būrys. Man tai labai gražu“, – atviravo moteris.
Paklausta, kaip ketina švęsti Motinos dieną, pašnekovė patikino, kad kartu su Žemaičių Kalvarijos bendruomene žada organizuoti Mamyčių šventę. Vaikai noriai dainuoja, deklamuoja eilėraštukus. Be abejo, nepamirš ir giminių – aplankys mamas, močiutes. Va ir senelei jau greit 90 metų – solidus amžius, tad reikia surasti laiko pabūti kartu.
Išlaidos veja išlaidas
„Be abejo, auginti devynetą vaikų nėra lengva. Į mokyklą vaikai keliauja autobusėliu, po pamokų namus pasiekia apie 16 val. Ir kanceliarinėmis priemonėmis reikia visus aprūpinti, ir į mokyklos šventes išleist, kad ir po kelis litus tereikia duoti, vis tiek susidaro ženkli suma. O gyvenant kaime, ir parduotuvių šalia nėra – jei vakare sužinai, kad kažko rytoj vaikui reikės, niekur nebenušoksi. Štai dabar dukrelę auginu ketvirtokę – išleistuvėms reikia suruošt. Ta proga vaikams žadama išnuomoti mantiją bei kepurę, vėl dvidešimt litų reikės. Nejaugi be to negalėtų apsieiti? Jei neišgalėsime, juk vaikas į mokyklą nebenorės eiti, kad kiti nepašieptų“, – sakė ji.
Čia – savas ratas, čia – draugai
„Mokosi vaikai labai skirtingai, vienam mokslai sekasi labiau, kitam – mažiau. Štai vienas sūnus prie mokslų nelinko – labai judrus augo, o dabar pas ūkininką noriai dirba. Nors mokytojai tikino, jog padykęs, bet va ūkininkui įtiko.
Šeimoj būna visko: ir pasipykstam, ir susitaikom. Reikia ir griežtesnį žodį pasakyti, tačiau visi kartu vienas kitą remiam. Mūsų vaikai gausiam būry įpratę, viskuo dalinasi, labai gražiai bendrauja. Aišku, ir paišdykauja.
Gaila, kad mokykloje socialiniai pedagogai, labai gerai išaiškinę mokinių teises, pamiršta priminti apie pareigas. Vaikai, grįžę iš mokyklos, ir man užsimena, kad neturiu teisės jiems griežtesnio žodžio pasakyti, nė aš nebegaliu sudrausminti, o juk paauglystėje „pakyla sparnai“ ir reikalavimų daugiau.
Gyvename kukliai, laikom šiek tiek gyvulių, žemės darbams reikia technikos samdyti. Verčiamės kaip sugebame, banko juk neisi plėšti dėl vaiko išleistuvių. Na, o vaikai kartais lepteli: „Mama, gal užsienyje geriau?“. Bet mes čia, Lietuvoje, esame pripratę, čia – savas ratas, čia – draugai.
Visoms Lietuvos moterims palinkėčiau nebijoti motinystės, būti stipriomis, sveikomis, ištvermingomis, o visoms šeimoms – dar ir Dievo palaimos“, – nusišypsojo atsisveikindama V. Lingienė.