Prieš šešiasdešimt metų, gegužės pirmą dieną, Dievo ir artimųjų akivaizdoje amžiną meilę ir pagarbą vienas kitam prisiekė jauni įsimylėjėliai – Jadvyga ir Petras Narbutai. Daugel metų sutuoktiniai kartu išgyveno nuoskaudas, kartu džiaugėsi laimės valandomis. O šiandien savo daugiau nei pusę amžiaus išsaugota meilės ir pagarbos paslaptimi Narbutai dalijasi su Jumis, mieli „Plungės“ skaitytojai.
Čia gyvena geraširdžiai žmonės
Vos įžengus į sutuoktinių butą, užplūsta ramybė. Mintyse šmėkšteli, kad čia gyvena nuoširdūs, geraširdžiai žmonės. Sužinojus, kad Jadvyga ir Petras jau įkopę į devintąją dešimtį, suabejoji, ar tai tiesa – energija tiesiog trykšta iš jų akių. Ramiai susėdame pasišnekučiuoti, „pavartyti“ jų meilės istorijos lapus. „Gyvenime man pasisekė: jau trečią kartą galiu ištekėti už to pačio vyro“, – šypsosi Jadvyga.
Kaip sakė ponia Jadvyga, iki aštuoniolikos metų ji gyveno Vydeikių kaime (Šateikių sen.). Šeimoje buvo penkios seserys ir vienas brolis. Dabar iš gausaus būrio tik dviese su vyresne sese likusios, kiti jau atgulę amžinojo poilsio. Kai Jadvygai buvo aštuoniolika, visa šeima iš kaimo atsikraustė į miestą. Tada jauna panelė įsidarbino „Linų
audiniuose“ audėja ir išdirbo ten 36 metus.
Petras užaugo Jodėnų kaime (Babrungo sen.). Būdamas dešimties, neteko mamos, po kurio laiko tėvelis vedė antrą kartą. Prisiminė Petras, kad pamotė, jauna panelė, ryžosi tekėti už našlio, auginančio keturis vaikus. Tad naujoji tėvo žmona užaugino keturis vyro ir dar du vėliau gimusius savo vaikus. Šiuo metu Petras gali džiaugtis, kad iš šešių brolių ir seserų tik vieno nebėra. Kaip ir Jadvygos, Petro tėvai taip pat atsikraustė gyventi į miestą. Ko gero, pats likimas taip norėjo.
Knietėjo sužinoti, kur susikirto jaunųjų keliai, kada įsiplieskė ta meilės kibirkštėlė? Lyg susitarę, sutuoktiniai kukliai tylėjo. Laimei, pačiu laiku aplankyti tėvų užsuko dukra Nijolė, tad ir papasakojo Narbutų meilės istoriją.
Suvedė laiškanešio darbas
Jadvyga gyveno gatvėje, kurią aptarnavo laiškanešiu dirbęs Petras. Va, tada ir krito jam į akį jauna panelė. „Ko gero, ir kitų kavalierių laiškų mamai nenešdavo“, – juokėsi dukra. Petras tikino nė vieno savo „simpatijai“ skirto laiško nenuslėpęs. „Prisimenu, vieną laišką gavau atplėštą, o ant jo, ko gero, Petras buvo užrašęs, kad laiškas gautas neužklijuotas“, – bandė tiesą iš savo žmogaus išpešti Jadvyga.
Žinoma, toks atkaklus merginimas davė savo vaisių: kaip sakė Jadvyga, Petras buvo ramus, nekalbus tad ir patraukė jos dėmesį.
Klausėm Petro, negi aplink nebuvo kitų panelių, kuo gi Jadvyga sužavėjo ir užkariavo širdį? „Man kuklios patiko“, – sakė Petras. „Aš šeimoje buvau pati lėčiausia ir nedrąsiausia. Mamytė netgi sakydavo, jog liksiu netekėjusi“, – paantrino savo vyrui Jadvyga.
Padraugavę metus, jaunieji sumainė aukso žiedelius. Tiesa, pirmiausiai – metrikacijos biure ir tik vėliau amžiną meilę prisiekė prieš Dievą. Paklausti, kokia buvo ta ypatingoji diena, Jadvyga neslėpė, kad visą dieną verkusi, o kodėl – ir pati nežinanti. Sutuoktiniai prisiminė, jog vestuvės buvo kuklios: tik patys artimiausi žmonės. „Pasėdėjom savam ratelyje ir viskas, nebuvo nei šokių, nei dainų“, – prisiminė sutuoktiniai.
Neslėpė Narbutai, kad ir deimantines vestuves atšvęs tik artimųjų ratelyje.
Kurį laiką jaunavedžiai glaudėsi pas Jadvygos seserį, vėliau gavo ir savo butuką. Sutuoktiniai niekada negalvojo auginti daug vaikų, tad po poros metų į pasaulį pasibeldė pirmoji dukra Irena, dar po aštuonerių – ir pagrandukė Nijolė.
Po šešiasdešimties bendro gyvenimo metų sutuoktiniai džiaugiasi ne tik puikiai išauklėtomis dukromis, bet ir trimis vaikaičiais: Dariumi, Neringa ir Robertu. „Dabar tik proanūkių norime sulaukti“, – porino ponia Jadvyga.
Velykos, Kalėdos – šeima kartu
Kaip pasakojo pas tėvelius užsukusi dukra, kiek ji prisimenanti, visos mamos seserys tarpusavyje sutarė puikiai. Ir kur buvusios, kur nebuvusios viena pas kitą vis svečiuodavosi. „Gal dėl to ir mūsų šeima neišskiriama, Kalėdos, Velykos – visada kartu“, –
svarstė Nijolė.
Klausydamas, kaip vienas kitą papildydami Narbutai pasakoja savo laimingo gyvenimo istoriją, susimąstai, kad gal dėl to, jog anksčiau žmonės sunkiau vertėsi, labiau suprato vienas kitą? Tad ir klausėme deimantinių jaunųjų, kur slypi ta paslaptis, koks ilgo, darnaus gyvenimo receptas? „Jokio recepto nėra. Mokėjom mudu su Petru susipykę po minutės ir vėl gražiuoju kalbėtis. Aišku, dar kantrybės reikia“, – samprotavo Jadvyga. „Juk turime prisitaikyti vienas prie kito“, – pritarė Petras.
„Aš ir dabar, jei maniškis suserga, naktį kelis kartus keliuosi pažiūrėti, kaip jis. Juk jei jau prisiekėm prieš Dievą, tai turim rūpintis vienas kitu, o kaip kitaip?“ – lyg savęs, lyg mūsų klausė Jadvyga.
„Metai prabėgo kaip gražus sapnas, atrodo, net nepajutom. Jei kas sugrąžintų tuos šešiasdešimt metų, nieko nekeistume“, – atsisveikindami tarė deimantines vestuves švenčiantys Narbutai.
