
Ką krikščioniškojoje simbolikoje reiškia balandis? Ar tai tik Šventosios Dvasios simbolis?
Rasa V.
Balandis senajame krikščioniškajame mene buvo skaistybės ir taikos simbolis. Tvano istorijoje balandis, išsiųstas iš Nojaus arkos, parnešė alyvos šakelę, parodydamas, kad vandenys nuslūgo, ir Dievas susitaikė su žmogumi (plg. Pradžios knyga, 8). Mozės Įstatyme balandis buvo skelbiamas tyru, todėl tinkamas ir aukoti. Neturtingieji, kurie nepajėgdavo aukoti avies ar ožkos, vietoj jų aukodavo du balandžius, kuriuos galėdavo nusipirkti šventyklų kiemuose. Dažnai Kristaus Aukojimo šventyklos scenose Juozapas vaizduojamas nešinas pintine su dviem balandžiais.
Svarbiausia balandžio krikščioniškajame mene reikšmė, be abejo, – Šventosios Dvasios simbolis. Pirmiausia šią reikšmę sutinkame Kristaus Krikšto istorijoje. „Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pleveno virš Jo“ (Jn 1, 32).
Balandis – Šventosios Dvasios simbolis – sutinkamas Švč. Trejybės, Krikšto, Apreiškimo Marijai scenose. Septyniais balandžiais aplink Kristaus ir Marijos su Kūdikiu atvaizdus, dažnai pasitaikančius gotikinių katedrų vitražuose, simbolizuojamos Šventosios Dvasios dovanos pagal Izaijo pranašystę (Iz 11, 1-2): išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, žinojimas, maldingumas, dievobaimingumas. Balandis yra ir kai kurių šventųjų atributas: išskrendantis iš vienuolės burnos ir simbolizuojantis šventosios sielą, kylančią į dangų, – Scholastikos, su stikliniu indeliu snape – Remigijaus, tupintis ant žydinčios šakelės – Juozapo, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio, du balandžiai – Joakimo. Balandis yra ir Šv. Tomo Akviniečio bei Šv. Grigaliaus I Didžiojo atributas.
Pagal Krikščioniškosios ikonografijos žodyną, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997 m.