Jau trylika metų Alsėdžių vidurinėje mokytojaujanti Milda Mockūnienė sakė esanti nepataisoma optimistė. Anot jos, aplinkui ir taip daug piktų, viskuo nepatenkintų ir nuolat bambančių žmonių, tad reikia, kad kažkas ir pozityviau į gyvenimą žvelgtų. Ir išties alsėdiškė matematikos mokytoja – puikios nuotaikos, entuziastinga, gyvenime daugiau teigiamų nei neigiamų dalykų randanti moteris.
Mokytoja Milda – alsėdiškė nuo gimimo. Čia ji gimė, augo, baigė vidurinę mokyklą, kurioje dabar pati mokytojauja. Tiesa, daugiau nei dvidešimčiai metų ji buvo pasprukusi iš gimtinės, bet tėviškė, matyt, ypatingą trauką turi – sugrįžusi čia 2001-aisiais, ji gimtųjų Alsėdžių į nieką keisti nebenorėtų.
Alsėdiškė Milda augo gausioje šeimoje, turėjo dvi seseris ir du brolius. „Tėvas, turėdamas omenyje mane, vis sakydavo, kad bent vieną vaiką reikia į mokslus išleisti, kad išsimokslinęs galėtų patogiai mieste gyventi, o ne kaime vargti“, – pasakojo mokytoja. Taip ir buvo – mokslus ji baigė, tačiau gyvenimas klostėsi taip, kad vienintelė ji iš penkių vaikų gimtajame kaime pasiliko.
Būsimoji mokytoja, baigusi vidurinę mokyklą, aukštesnių mokslų siekė tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Baigusi matematikos mokslus, įsidarbino Rietave.
Ponia Milda jau mokytojavo, kai buvo pakviesta į pasvalietės draugės vestuves, kurios jaunos merginos gyvenime daug ką pakeitė. Vestuvėse Milda susipažino su pasvaliečiu draugės kolega, jaunu kaimo pagrindinės mokyklos direktoriumi Leonu, kuris taip į akį krito, kad vėliau tapo alsėdiškės išrinktuoju. Susituokę Milda ir Leonas Mockūnai įsikūrė Rietave, o po kurio laiko persikėlė gyventi ir dirbti į Telšių rajone esančio Ūbiškės kaimo vidurinę mokyklą.
Ūbiškės kaimą, kurį paliko prieš trylika metų, mokytoja Milda prisimena su ypatinga nostalgija –
juk ten jauna Mockūnų šeima keturiolika metų suko savo lizdą, augino vaikus. Tas kaimas buvo gyvas ir dinamiškas, net savą vidurinę mokyklą turėjo, o dabar jame… net ir pradinė mokyklėlė jau nebeveikia.
Į Alsėdžius Milda Mockūnienė grįžo 2001-aisiais. Tiesa, pirmasis į žmonos gimtinę parvyko jos vyras Leonas, mat buvo pakviestas vadovauti Alsėdžių vidurinei mokyklai. Po metų iš Ūbiškės į tėviškę grįžo ir Milda. „Įsikūrėme mano mamos namuose, miestelio pakraštyje. Ar man čia malonu? Taip, man Alsėdžiuose malonu, tik gaila, kad daugėja tuščių trobų.“ Kaip pasakojo mokytoja, nuo mokyklos iki namų jai – 20 minučių kelio, bet, jei oras geras, ji einanti gerokai ilgiau – pasidžiaugdama sutvarkytomis sodybomis, pasišnekučiuodama su besidarbuojančiomis moterimis. Tai ir yra gimtinės privalumai – kad tu visus pažįsti ir kad tave visi žino. Dar vienas geras dalykas – kad gyvenantieji tėviškėje tampa visos giminės numylėtiniais. „Genami nostalgijos ir noro aplankyti tėvų, senelių sodybą, pas mus visi giminaičiai užsuka. Esame savotiškas traukos centras ir tuo džiaugiamės“, – sakė alsėdiškė.
Milda ir Leonas Mockūnai užaugino tris vaikus. Du jau palikę tėvų namus, o mažasis sūnus Jonas baigia Alsėdžių vidurinės mokyklos devintąją klasę. Vyriausioji dukra Eglė, baigusi psichologiją, išvyko gyventi ir dirbti į Vokietiją, į Ciurichą. Sūnus Leonas šiuo metu baigia Vilniaus universitetą, studijavo finansų ir draudimo matematiką. Pasak ponios Mildos, vaikinas šiuo metu dirba vienoje draudimo įmonėje, bet mąsto apie tobulinimosi galimybes užsienyje.
„Žinoma, nėra lengva, kai vaikai kelia sparnus ir geresnio gyvenimo ieško užsienyje. Bet, jei bandyčiau nurodinėti, kur ir kaip jie turėtų gyventi, būčiau egoistė“, – kalbėjo moteris. Alsėdiškė sakė labai jautriai išgyvenusi žinią, kad dukra išvyksta į užsienį, tad labai norėjusi nuvykti Vokietijon, pažiūrėti, kaip jai ten sekasi. „O kai aplankiau, pati sau konstatavau – ir aš norėčiau ten gyventi. Supratusi, kad toje šalyje mano dukra gerai gyvena, turi mėgiamą darbą ir yra laiminga, nusiraminau“, – sakė ji.
Anot mokytojos Mildos, jos ir Leono vaikai nuo mažens buvo linkę prie mokslų, stengėsi kuo geriau mokytis, siekė aukštų rezultatų. Jie buvo motyvuoti, tad versti prie knygų nereikėjo nei dukters, nei sūnų. „Ir tarp mano mokinių yra tokių, kurie noriai, be paraginimų kimba į mokslus, kuriems kartais ir pamokų laiko neužtenka“, – gerai besimokančiais vaikais džiaugėsi pedagogė. Tiesa, Alsėdžių vidurinė nėra paprasta kaimo mokykla. Kadangi joje propaguojamas gynybinis-pilietinis ugdymas, tai ir vaikai – ne tik alsėdiškiai, bet iš visur suvažiavę. Tad nekeista, kad moksleiviai – labai skirtingo požiūrio į mokslo svarbą.
Paklausta, kuo užsiima laisvalaikiu, mokytoja linksmai atsakė: „Jaunystėje buvau sportininkė, orientacininkė. O dabar, manau, esu paprasta, tokia naminė, tradicinė kaimo moteris, kuriai patinka ir pamegzti, ir pasiūti, ir virtuvėje pasisukinėti, ir į žemę nagus įleisti.“ Be to, ne vienas alsėdiškis jau žino, kad Milda Mockūnienė kepa ypatingai skanią naminę duoną – kartais paprastą, kartais su paskaninimais, bet visada labai gardžią.
Kai pasiteiravome, ar ponia Milda, pakviesta dukros, išvyktų gyventi į užsienį, moteris pusiau juokais, pusiau rimtai atsakė: „Žinot, parduoti mamos sodybos niekada negalėčiau. Man čia labai gera. O be to, kur mano sesės, broliai, dukterėčios ir kiti giminaičiai beatvažiuotų? Ir dar – kas kapus prižiūrėtų?.. Taip kad liksiu čia, Alsėdžiuose.“
