Lietuvos muziejų asociacija jau keturiolikti metai vykdo nacionalinę kultūros paveldo aktualinimo akciją „Lietuvos muziejų kelias“. 2023–2027 m. šios akcijos programa skirta temai „Europos ženklai Lietuvoje“ ir kviečia pažvelgti į Lietuvos kultūros paveldą Europos kultūros istorijos ir idėjų kontekste. Teminė šios programos kryptis siejama su Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo (1911–2004) emigracijoje parašyta esė knyga „Gimtoji Europa“, kurioje per rytų europiečio patirtį Europa apmąstoma kaip erdvė, kur europietiškas tapatumas formuojasi kartu su gimtosios vietos atmintimi ir skirtingų kultūrų sąveika.
Žemaičių dailės muziejus, ilgametis „Lietuvos muziejų kelio“ akcijos dalyvis, bendradarbiaudamas su laikraščio „Plungė“ redakcija, pristato straipsnių ciklą, pasakojantį apie išskirtinį Plungės krašto klasicizmo architektūros paveldą, atskleidžiantį lokalinį ir regiono kultūrinės raidos savitumą bei nacionalinės architektūros kontekstą. Straipsnių serijos idėjos autorė – Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja, istorikė dr. Jolanta Skurdauskienė. Skaitytojams artimą ir aktualią formą ciklui suteikė Daiva Gerikienė, laikraščio „Plungė“ redaktorė ir žurnalistė.
Žemaičių Kalvarijos bazilika – vienas svarbiausių religinių ir kultūrinių objektų Žemaitijoje, traukiantis tiek piligrimus, tiek architektūros ir istorijos mėgėjus. Ši šventovė yra neatsiejama nuo viso miestelio tapatybės, o jos reikšmė peržengia regiono ribas.
Pradžia – Gardų piliakalnis
Žemaičių Kalvarija (iki XVII a. vidurio vadinta Gardais) 1421–1842 m. buvo Žemaičių vyskupo valda. Manoma, kad jau 1593 m. čia, vyskupo dvaro teritorijoje, stovėjo koplyčia. Kiti istorikai teigia, jog Gardų piliakalnyje pirmąją koplyčią 1619 m. šv. Jono Krikštytojo garbei pastatė Žemaičių vyskupas (1618–1626 m.) Stanislovas Kiška, o nuo to laiko ir pats Gardų piliakalnis imtas vadinti Šv. Jono kalnu. Istorijos šaltiniai nurodo, jog vyskupas
S. Kiška gyventojų patogumui, kad nereikėtų vaikščioti į už devynių kilometrų esančią Alsėdžių bažnyčią, Garduose pastatė minėtąją koplyčią. Ir tai – Žemaičių Kalvarijos šventovės pradžia.
Pati Žemaičių Kalvarijos bažnyčia pradėta statyti XVII amžiuje, kai Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius, pakvietęs vienuolius dominikonus, inicijavo Kryžiaus kelio įkūrimą Žemaičių Kalvarijoje. Nuo to laiko kalvarijos išgarsėjo visoje Žemaitijoje ir iki šiol katalikų lankomos. 1642 m. vyskupas dominikonams dovanojo žemės, joje buvo pastatytas medinis vienuolynas. Vienuoliai nuo 1644 m. laikė parapinę mokyklą (veikė iki 1832 m ir su pertraukomis 1836–1863 m.). Joje mokėsi būsimasis vyskupas Motiejus Valančius, istorikas Simonas Daukantas.
1749–1750 m. Žemaičių Kalvarijoje pastatyta didesnė bažnyčia, įrengta 15 altorių, suremontuotos ir perstatytos Kryžiaus kelio koplyčios. 1780 m. kitoje vietoje sumūryti pamatai dabartinei bažnyčiai. Ji pagal architekto Augustino Kosakausko projektą pastatyta 1822 m. Žemaičių Kalvarijos šventovė laikoma viena ryškiausių šio architekto kūrinių. Būdamas klasicizmo architektūros kūrėjas, jis neišvengė baroko įtakos kurdamas Žemaičių Kalvarijos bažnyčios fasadą, barokinių bokštų elementus.
Istorijos tyrėjai pastebi, jog dabartinis bažnyčios pastatas formavosi etapais, patyrė ne vieną rekonstrukciją, todėl jo architektūroje galima įžvelgti kelių epochų bruožus. Tačiau dominuoja vėlyvojo baroko ir klasicizmo elementai: santūrios, bet iškilmingos formos, simetriška kompozicija, aiškiai išreikštas fasadas su bokštais. Interjere gausu barokinių altorių, puošybos detalių, religinės dailės kūrinių, kurie sukuria sakralumo ir didybės įspūdį.
Unikali Kryžiaus kelio tradicija ir stebuklingas Dievo Motinos paveikslas
Vienas ryškiausių šios šventovės išskirtinumų – jos ryšys su Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus keliu. Tai unikalus sakralinis ansamblis, sudarytas iš kelių dešimčių stočių, išsidėsčiusių aplink miestelį. Šis Kryžiaus kelias laikomas vienu reikšmingiausių Lietuvoje ir net visoje Šiaurės Europoje. Žemaičių Kalvarijos bazilika yra šio kelio centras, vieta, kur prasideda ir baigiasi piligriminės kelionės. Žemaičių Kalvarijos atlaidai, kurių metu yra einamas Kryžiaus kelias aplankant koplyčias, skaičiuoja jau kone 370 metų trunkančią tradiciją. Religinė šventė suburia tūkstančius piligrimų. Per atlaidus miestelis tampa gyvu tikėjimo ir tradicijų centru, o bazilika – pagrindine dvasinio gyvenimo erdve.
Žemaičių Kalvarijos šventovė taip pat garsėja stebuklingu laikomu Švč. Mergelės Marijos arba Dievo Motinos paveikslu, kuris traukia tikinčiuosius iš įvairių Lietuvos vietų ir užsienio. Paveikslas saugomas pagrindiniame bazilikos altoriuje ir yra vadinamas Žemaitijos paguoda ir gyvastimi.
Dievo Motinos paveikslas jau beveik keturis šimtmečius susijęs su buvusiuose Garduose įsteigtomis kalvarijomis ir puošia jau trečią dominikonų pastatytą bažnyčią.
Taigi maldininkai nuo seno itin gerbė šį Dievo Motinos atvaizdą, jam kūrė giesmes. Suklupus prie stebuklingojo atvaizdo pradedamas ir baigiamas eiti Kryžiaus kelias.
2006 m. spalio 8 d. Žemaičių Kalvarijos Dievo Motina buvo iškilmingai karūnuota, jai suteiktas Krikščioniškųjų Šeimų Karalienės titulas.
Išskirtinė šventovė
Istoriniu požiūriu bazilika išgyveno sudėtingus laikotarpius – carinės Rusijos valdžios represijas, sovietmečio ribojimus, tačiau išliko tikėjimo ir tautinės tapatybės simboliu. Ji buvo ne tik religinė, bet ir kultūrinė bei socialinė erdvė, kurioje telkėsi bendruomenė.
Šiandien Žemaičių Kalvarijos bazilika yra ne tik aktyviai veikianti šventovė, bet ir svarbus kultūros paveldo objektas. Jos architektūra, istorija ir dvasinė reikšmė daro ją išskirtine vieta, liudijančia apie Lietuvos religines tradicijas ir jų tęstinumą. Tai vieta, kur susipina tikėjimas, menas ir istorija, paliekanti gilų įspūdį kiekvienam apsilankiusiam.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
