Lietuvos muziejų asociacija jau keturiolikti metai vykdo nacionalinę kultūros paveldo aktualinimo akciją „Lietuvos muziejų kelias“. 2023–2027 m. šios akcijos programa skirta temai „Europos ženklai Lietuvoje“ ir kviečia pažvelgti į Lietuvos kultūros paveldą Europos kultūros istorijos ir idėjų kontekste. Teminė šios programos kryptis siejama su Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo (1911–2004) emigracijoje parašyta esė knyga „Gimtoji Europa“, kurioje per rytų europiečio patirtį Europa apmąstoma kaip erdvė, kur europietiškas tapatumas formuojasi kartu su gimtosios vietos atmintimi ir skirtingų kultūrų sąveika.
Žemaičių dailės muziejus, ilgametis „Lietuvos muziejų kelio“ akcijos dalyvis, bendradarbiaudamas su laikraščio „Plungė“ redakcija, pristato straipsnių ciklą, pasakojantį apie išskirtinį Plungės krašto klasicizmo architektūros paveldą, atskleidžiantį lokalinį ir regiono kultūrinės raidos savitumą bei nacionalinės architektūros kontekstą. Straipsnių serijos idėjos autorė – Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja, istorikė dr. Jolanta Skurdauskienė. Skaitytojams artimą ir aktualią formą ciklui suteikė Daiva Gerikienė, laikraščio „Plungė“ redaktorė ir žurnalistė.
Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios varpinė – vienas ryškiausių Plungės sakralinio paveldo objektų. Ji jau daugiau kaip pusantro šimtmečio stovi šalia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ir yra neatsiejama miesto istorijos dalis. Nors dažniausiai didžiausias dėmesys tenka didingai neoromaninei bažnyčiai, būtent varpinė mena senesnius laikus – carinės Rusijos epochą, grafų Zubovų valdymą, baudžiavos panaikinimą…
Varpinė svarbi ne tik kaip architektūros paminklas. Ji ilgą laiką buvo miesto gyvenimo centras: jos varpai kvietė į pamaldas, perspėdavo apie nelaimes, lydėdavo žmones į paskutinę kelionę, o kartais net tapdavo istorijos įvykių liudininkais. Per daugiau nei 170 metų statinys išgyveno gaisrus, politines permainas ir įvairius rekonstravimo etapus, tačiau iki šiol išliko vienu ryškiausių Plungės simbolių.
Varpinės atsiradimas grafų Zubovų laikais
Plungės parapijos istorija siekia XVI amžių, tačiau dabartinės varpinės istorija prasideda XIX amžiaus viduryje. Tuo metu Plungė priklausė grafams Zubovams – vienai įtakingiausių to meto dvarininkų giminių Žemaitijoje. Būtent Plungės dvaro savininkas grafas Aleksandras Zubovas 1850 metais prie tuometinės medinės bažnyčios pastatė mūrinę varpinę.
Varpinės pamatai padėti 1848 m., pats pastatas sumūrytas 1849 m., o galutinai įrengtas 1850 m., ką liudija ir ant tinko esantis tų laikų žemaitiškas įrašas.
Tais laikais mūrinės varpinės buvo ne tik religiniai, bet ir prestižiniai statiniai. Daugelis Lietuvos miestelių tebenaudojo medines varpines, todėl Plungėje iškilusi mūrinė varpinė rodė parapijos ir dvaro ambicijas. Ji buvo pastatyta netoli pagrindinės bažnyčios ir tapo svarbia miestelio panoramos dalimi.
Architektūrinė ir kultūrinė vertė
Šiandien Plungės varpinė yra vertinama kaip svarbi bažnyčios ansamblio dalis.
Gerų proporcijų, griežtų formų Plungės varpinė yra vienas vertingiausių klasicistinių šios rūšies pastatų Lietuvoje.
Architektūriškai varpinė yra santūri, tačiau solidi. Ji atitinka XIX amžiaus sakralinės architektūros tradicijas: masyvios sienos, aiškios proporcijos, funkcionalumas ir ilgaamžiškumas. Manoma, kad pradžioje statinys buvo mūrinis, vėliau aptinkuotas. Tokia architektūra turėjo užtikrinti, kad jis atlaikys laiką ir atšiaurias oro sąlygas.
Tyrinėtojams nepavyko surasti architekto pavardės, tačiau jie pažymi, kad pati varpinė rodo, jog tai profesionalo darbas. Varpinė kvadratinio plano (9 x 9). Labai storos, siekiančios 1,6 m, pirmo aukšto sienos. Tokios sienos leidžia pastatą kituose aukštuose susiaurinti. Piramidinis stogas keturšlaitis, dengtas skarda, užsibaigiantis paprastu metaliniu kryžiumi.
Varpinė didinga, stambaus tūrio, trijų tarpsnių, iš toli matoma miesto panoramoje, yra įjungta į šventoriaus tvorą. Viršutiniai tarpsniai šiek tiek siauresni už apatinius ir laipsniškai žemėja – susidaro aukšto statinio iliuzija. Pirmojo tarpsnio sienas skaido nišos, pritaikytos skulptūroms pastatyti. Šventoriaus pusėje virš varpinės durų įrengta metalinė sakykla.
Varpinė svarbi ir urbanistiniu požiūriu. Ji kartu su didžiule neoromanine bažnyčia yra ryškiausias Plungės miesto panoramos akcentas. Būtent šis ansamblis daugeliui atvykstančiųjų tampa pirmuoju miesto architektūriniu įspūdžiu.
Tokie XIX amžiaus sakraliniai statiniai šiandien yra itin svarbūs kultūros paveldo objektai, liudijantys ano laikmečio architektūrą ir bendruomenės gyvenimą.
Kai buvo pastatyta varpinė, šalia jos stovėjo dar 1797 metais iškilusi medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Ji tarnavo parapijai daugiau nei šimtmetį.
1902 metais pradėta dabartinės neoromaninės bažnyčios statyba pagal švedų inžinieriaus Eduardo Strandmano projektą. Naujosios bažnyčios statybos darbai užtruko labai ilgai – daugiau nei tris dešimtmečius. Darbus stabdė fundatoriaus kunigaikščio Mykolo Oginskio mirtis, lėšų trūkumas, Pirmasis pasaulinis karas ir sudėtinga ekonominė situacija.
1933 metais naujoji bažnyčia buvo konsekruota, o senoji medinė šventovė netrukus nugriauta. Tačiau varpinė išliko.
Iš varpinės paskelbta apie baudžiavos panaikinimą
Vienas įdomiausių faktų (nors kai kurie istorijos tyrinėtojai tai įvardija ir kaip legendą) apie Plungės varpinę susijęs su 1861 metais, kai Rusijos imperijoje buvo panaikinta baudžiava. Istorijos šaltiniai mini, kad būtent iš šios varpinės balkono tardytojas Mykolas Dobševičius Plungės gyventojams perskaitęs manifestą apie baudžiavos panaikinimą.
Tai itin simboliškas momentas. XIX amžiaus žmonėms bažnyčia ir jos varpinė buvo vienas iš informacijos centrų. Nebuvo nei radijo, nei laikraščių, prieinamų visiems gyventojams, todėl svarbiausios žinios dažnai būdavo skelbiamos ir prie bažnyčios arba iš varpinės.
Gaisras, kuris vos nepražudė varpinės
Vienas dramatiškiausių varpinės istorijos momentų – 1936-ųjų gaisras.
Povilas Šverebas knygoje „Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė“ savo straipsnyje „Bažnyčios varpinė ir varpai“ dalijasi žinute, kad tais metais varpinėje kilo gaisras. Kunigas Feliksas Sragys smilkydamas baidė varpinėje susimetusias bites. Iškritusios anglys ir sukėlė gaisrą, sudegė visos medinės pastato dalys.
Po nelaimės buvo net svarstoma statinį nugriauti, kadangi turėta planų praplatinti šalia einančią gatvę. Tokie sprendimai tarpukariu nebuvo reti – seni statiniai dažnai būdavo laikomi pavojingais arba ekonomiškai nenaudingais remontuoti. Vis dėlto Plungės parapija ir vietos bendruomenė pasirinko kitą kelią: varpinė buvo suremontuota ir išsaugota.
Šis sprendimas šiandien atrodo itin reikšmingas. Jei tuomet būtų pasirinkta ją nugriauti, Plungė būtų netekusi vieno svarbiausių XIX amžiaus sakralinių statinių.
Varpinė karo ir sovietmečio metais
Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos laikotarpis buvo sunkus Lietuvos Bažnyčiai. Dalis sakralinių pastatų buvo nuniokoti, uždaryti ar pritaikyti kitoms reikmėms. Tačiau Plungės bažnyčios ansamblis išliko.
Varpinė, kaip ir pati bažnyčia, tapo tylia istorijos liudininke. Jos varpai skambėjo tiek nepriklausomos Lietuvos laikais, tiek okupacijų metais. Tokie statiniai sovietmečiu žmonėms turėjo ypatingą reikšmę – jie priminė tautinę ir religinę tapatybę.
Nors sovietų valdžia ribojo religijos vaidmenį visuomenėje, bažnyčia Plungėje išliko svarbia bendruomenės gyvenimo dalimi. Tikėtina, kad ir varpinės funkcija tuomet buvo kuklesnė nei ankstesniais laikais, tačiau pats statinys nebuvo sunaikintas. Varpinė buvo nacionalizuota. Katalikų bendruomenei pastatas grąžintas 1989 m.
Ypatingi yra ir Plungės varpinės varpai. Dabar varpinėje kabo penki varpai. Vertingiausias yra 1646 m. Vilniaus fabrikanto Jono Breutelto nulietas varpas, kuris perskilęs ir nenaudojamas. Kiti keturi varpai pagaminti tikriausiai 1949 m. Bochume, Vokietijoje. Jie įsigyti 2001 m. Plungės klebono, kanauninko Donato Stulpino rūpesčiu. Varpus paaukojo garbės kanauninkas, Vokietijos kunigas Gerhardas Lange.
Gyvas miesto istorijos ženklas
Šiandien Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios varpinė tebėra svarbi miesto kultūrinio kraštovaizdžio dalis. Ji domina turistus, istorikus, architektūros tyrinėtojus ir vietos gyventojus. Varpinė ir senasis varpas kaip kultūros vertybės yra saugomi valstybės.
Nors didžiausias dėmesys dažnai krypsta į įspūdingą neoromaninę bažnyčią, būtent varpinė primena senesnę Plungės istoriją – laikus, kai miestą valdė grafai Zubovai, kai čia dar stovėjo medinė bažnyčia.
Šis statinys šiandien yra ne tik religinio paveldo objektas, bet ir miesto tapatybės dalis. Galima sakyti, kad Plungės bažnyčios varpinė yra ne tik senas statinys. Tai gyvas miesto istorijos ženklas, svarbus miesto gyvenimo liudininkas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
