Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. Šiemet sukanka 85-eri metai, kai 1941-ųjų birželį prasidėjo masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą ir kitus atokius Sovietų Sąjungos regionus. Gedulo ir vilties diena ne tik liudija liūdną ir tragišką mūsų tautos istorijos laikotarpį, bet kartu ji yra ir tautos atminties bei stiprybės simbolis. Birželio 14-osios atminimo renginiai Plungėje, kaip ir kasmet, kvietė atsigręžti į mūsų tautos istoriją.
Penktadienio vidurdienį, artėjant Gedulo ir vilties dienai, Plungėje, tradiciškai prie Laisvės paminklo, rinktasi su kilnia misija – prisiminti tuos, kurie per sovietines represijas buvo ištremti. Grįžo, negrįžo, likimas nežinomas… Tokiais žodžiais palydėtos prie Laisvės paminklo tartų tremtinių pavardės. Kartu su šių žmonių prisiminimu įvertinta ne tik jų auka, bet ir Lietuvos laisvės bei žmogaus orumo svarba, tikėjimas nenugalima lietuvių tautos dvasia.
Sekmadienį Gedulo ir vilties dienai skirtų renginių minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Po jų visi buvo kviečiami susirinkti Plungės kultūros centre: čia vyko birželio 14-ajai atminti popietė „Tremties aidai“.
„Šiemet sukanka 85-eri metai nuo 1941-ųjų birželio, kai prasidėjo masiniai Lietuvos žmonių trėmimai. Didžiųjų trėmimų metinės vėl sutelkia mus bendram atsiminimui ir pagarbai. Minėdami šią sukaktį prisimename tūkstančius šeimų, patyrusių prievartą ir netektis, tačiau kartu atiduodame pagarbą jų nepalaužiamam orumui, stiprybei ir vilčiai, kuri leido išlikti“, – kalbėjo renginio vedėja Gabrielė Budrytė.
Lietuvai svarbią dieną kartu su plungiškiais minėjo ir Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis. „Daugiau kaip 3,5 tūkst. žmonių iš Plungės rajono buvo ištremta. Tai daugiau nei 10 proc. šiandien gyvenančių mūsų savivaldybėje, kas dešimtas žmogus… Dalis žmonių negrįžo, bet grįžo žinojimas, nepaliaujama viltis, kad mūsų valstybė bus laisva. Turbūt niekas negali pasipriešinti tautos valiai… Saugokime tą istorinę atmintį perduodami ją savo vaikams, anūkams, nes tai yra žinojimas, ką mes turime daryti, kam turime būti pasiryžę, kad istorija nesikartotų. Noras pastovėti už save – mūsų teisė ir pareiga“, – kalbėjo meras.
Istorinė atmintis gyva tol, kol ji yra dokumentuojama, kol žinia yra perduodama ateities kartoms. Todėl šiemet, minint trėmimų skaudžią 85 metų sukaktį, Plungės kultūros centras kvietė atsigręžti į praeitį per surinktą ir jau išsaugotą informaciją, nuotraukas, pasakojimus. Taigi renginio metu buvo pristatytas 2024 metais išleistas tremtinių ir politinių kalinių nuotraukų albumas „Ištremti iš Tėvynės“. Ši knyga, kaip pastebėta, – dar vienas labai svarbus to laikotarpio liudijimas. Leidinį pristatė svečiai iš Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro: Atminties programos skyriaus vedėja Violeta Jasinskienė, vyresnysis patarėjas Benas Navakauskas ir vyriausioji istorikė Elvyra Mickevič.
Kaip pastebėjo B. Navakauskas, jų centras apie 30 metų kuruoja programą „Tremtinių ir įkalinimo vietos“. Jos tikslas – kaupti ir sisteminti bei panaudoti tremtinių ir politinių kalinių atsiminimus. „Surinkome apie 70 tūkst. atsiminimų, interviu rankraščių, apie 50 tūkst. nuotraukų iš tremties, įkalinimo vietų, ekspedicijų į jas. Per tuos 30 metų savo išsaugotomis nuotraukomis ir atsiminimais pasidalijo 506 dabartinio Plungės rajono gyventojai. Kaip ir minėta, iš Plungės rajono buvo ištremta 3 600 gyventojų, visi masiniai trėmimai neaplenkė Plungės rajono“, – pasakojo pranešėjas. Tarp ištremtųjų namo nesugrįžo 408 mūsų rajono žmonės. Daugiausia plungiškių buvo ištremta per 1948-ųjų gegužės masinius trėmimus.
Gedulo ir vilties dienos minėjimo renginyje savo prisiminimais iš dviračių žygio lietuvių tremties keliais po Buriatų Mongoliją dalijosi Kristina Paulauskaitė ir Ilona Vaitiekutė. Koncertavo Plungės kultūros centro kamerinis choras, vadovaujamas Alfonso Vildžiūno. Vakare visi buvo laukiami kino filmo „Tarp pilkų debesų” peržiūroje.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
