Kai žūva žmogus ar keli žmonės, tai laikome tragedija. Kai nelaimė ištinka šimtus tūkstančių, tai tampa statistika, o turėtų vadintis genocidu.
Nėra tikslių tremties duomenų, pasak Arvydo Anušausko, jie sumažinti, bet tremtį patyrė ne mažiau kaip 456 tūkst. Lietuvos žmonių.
Kas trečias suaugęs lietuvis arba kas antras vyras, kas aštunta moteris ir kas penkioliktas vaikas. Vaikų buvo ištremta per 40 tūkst. Iš viso yra žinoma apie Lietuvoje surengtų 35 masinių trėmimų serijas.
Prieš 85 metus: birželio 14-oji, šeštadienis, Židikų valsčius
Tą dieną Židikuose ir Židikų valsčiuje vyko žmonių protu nesuvokiami dalykai – šeimomis, po kelis ar po vieną iš šeimos buvo išvežami žmonės. Vieni išvežti kaip stovi, kiti spėję pasiimti mantos ir šiokio tokio maisto.
Šiandien apie tai liudija iš Gyventojų rezistencijos ir genocido centro atsiųsti sąrašai, kur nurodyti išvežtųjų gimimo metai, socialinė padėtis, kai kurių ir tremties istorija, grįžimo į tėviškę metai.
Naktį pažadinti, išsigandę ir nesuvokiantys, kas vyksta, jie buvo išvežti į visišką nežinią. Be kaltės ir nusikaltimo. O juk kažkas sudarė sąrašus, turėjo planą, iš anksto žinojo ir buvo pasiruošę. Iš vieno valsčiaus paimti tą pačią dieną žmonės buvo paskirstyti po skirtingus lagerius.
Į Altajaus kraštą buvo ištremti 24 žmonės, į Krasnojarsko kraštą – 9, į Novosibirsko sritį – 2, į Molotovo sritį – 1, į Gorkio sritį – 5, į Kazachstaną – 1.
Kažkodėl buvo išskirtos motina su dukra – Salomėja Montvydienė ištremta į Altajaus kraštą, o jos dukra Elvyra – į Kazchijos Gurjevo sritį.
Dvarininkas Voldemaras Sadauskas buvo ištremtas į Gorkį, o dvarininkas Česlovas Ganusevičius – į Krasnojarsko krašto Rešotų lagerį.
Tą dieną buvo ištremta 10 ūkininkų, 6 tarnautojai, 6 namų šeimininkės, 4 mokytojai, 2 darbininkai, amatininkas, agronomas, inžinierius, policininkas, karys.
Tarp išvežtųjų – 10 vaikų, vienas jų – Aleksandras Laimus gimė traukinio vagone pakeliui į Altajaus kraštą. Išgyveno ir grįžo į Lietuvą būdamas 17-os.
Petro ir Pulkerijos Anglickų šeima su trimis vaikais ir Teodora Antanaitienė buvo pabėgę iš tremties, bet po kelerių metų Lietuvoje vėl suimti ir dar kartą ištremti, pakeičiant jų tremties vietą.
Ne visi ištvėrė tremtį, ne visi vienodu laiku buvo paleisti. Daugiausia grįžo 1957-aisiais, bet buvo ir porą metų anksčiau paleistų, ir trejais metais vėliau.
Kai Lietuva buvo užimta vokiečių, kai, baigiantis karui, vėl grįžo rusai, mūsų tremtiniai Rusijos platybėse vieną ir tą patį vargą vargo…
Po 85 metų: birželio 14-oji, sekmadienis, Židikų seniūnija
Norėjau pažiūrėti, kaip atrodo Židikai šiandien. Lietinga diena. Židikuose ramu. Šv. Antano atlaidai Ukrinuose, kai kas išvažiavę į ten organizuotas iškilmes.
Pervažiavau tyliomis gatvelėmis, akimis ieškodama iškeltų vėliavų. Turėtų ir juodas kaspinas būti. Radau vieną vėliavą, ji matėsi ir per suvešėjusių krūmų lapus, nors ir iškelta neaukštai. Mat ten gyvenanti Zofija Šličienė yra tikrai garbaus amžiaus. Galvoju, kad ne ji viena žino, kokia šiandien diena. Tik židikiškių požiūris į tą dieną ir į vėliavos iškėlimą, matyt, yra kitoks. Nemanau, jog jie – ne Lietuvos patriotai, tik jausmai kitaip išreiškiami.
Poreikis prisiminti ir pagerbti, prisiruošimas išeiti iš namų ir prisijungti prie einančiųjų į minėjimą vieniems šiandien yra tapęs būtinu ritualu, kitiems atsainiu mostelėjimu: man to nereikia.
O iškilmingumo ir paminėjimo prasmės į Lūšę atnešė Lietuvos jaunimo sambūris „Pro patria“, Nacionalinio susvienijimo žmonės ir Židikų kultūros centras. Dalyvavo ir Židikų seniūnė Skirmutė Flemingienė.
Pats paminėjimas – iš dviejų sustojimų. Pirmasis – prie paminklinio akmens Lūšės sukilėliams atminti. Po baisiųjų birželio 14 d. tremčių, dar neatėjus karui į Lietuvą, drąsesni žmonės ėmė burtis ir galvoti apie sovietų valdžios nuvertimą. Šiandien vis dar nenoriai kalbame apie Birželio sukilimą, nesuvokdami ar nenorėdami įvertinti jo istorinės prasmės.
Prie liūdnai atrodančios, bet dar tvirtai tebesilaikančios Lūšės geležinkelio stoties – antras sustojimas. Židikų kultūros centro folkloro ansamblis „Gija“, jo vadovė Jolanta Dobravolskienė nuteikė apmąstymams užtraukdami „Jei ne auksinės vasaros“ ir kviesdami nors tyliai prisijungti.
Didžiausią įspūdį ir, sakyčiau, sukrėtimą paliko tą dieną ištremtų žmonių įvardijimas pavardėmis, pridedant ir trumpą tremties istoriją.
Lyja, drėgna ir šalta, lietuje permirko popieriniai sąrašai, permirko ir skaitančiosios – Vida Abrasonienė ir Benita Vaizgėlienė. Į tarpus – vis dainavo „Gija“. Ir buvo skaitoma ilgai, įvardijant kiekvieną iš daugiau nei pusšimčio valsčiaus žmonių, išvežtų tą naktį ir dieną. Su gimimo metais ir tremties vieta.
Ir tas ilgai trunkantis skaitymas kažkurią akimirką leido suvokti, kad mūsų stovėjimas lietuje – tik lašelio lašelis, niekis, lyginant su jų patirtu vargu ir kančia.
Žiūrėjome į dainuojančias moteris, prie jų dainoje prisijungusį Laimoną Vaišvilą ir buvo gera žinoti, kad po lietingos dienos dar bus saulėta vasara, kad gyvename laisvoje Lietuvoje ir esame laisvi atminti, žinoti, vertinti ir suprasti.
Autorės nuotr. ir Eriko JURGELEVIČIAUS nuotr.
