Rita Armalytė-Paulauskienė iš Rubikalių ir Irena Donelaitė-Jarošienė iš Užežerės save laiko kaimynėmis. Mat turi daug bendrų prisiminimų, nors augo ne visai tuo pačiu laiku ir skirtinguose kaimuose.
65-erių metų Rita žino savo protėvių vardus ir pavardes, žino, kad yra penktoji, paskutinė karta, gyvenanti tėviškėje. Rita turi butą Mažeikiuose, tačiau tėviškės nežada parduoti, nors nei jos vaikai, nei kas nors iš giminės nežada grįžti į Armalių gyvenimą Rubikaliuose.
Moterų pasakojimai, ne tik jų pačių, bet ir tėvų, senelių prisiminimai nukelia į praėjusį amžių – tarpukario pabaigą ir okupaciją.
Apie bočius ir tėvus
Kai bočius Jonas Armalis atėjo į Rubikalius – gyventi pas žmoną Filomeną (jauną ją vadino Piliūne, subrendusią – Pilimana) Barsytę, čia buvo tik sena troba ir klėtis.
Jonas pristatė didelę užvažiuojamą kūtę. Kūtę naudoju ir dabar – laikau tris karves. Stebina neįtikėtinas kūtės plotis ir talpumas. Kai užvažiuoji su šienu ar šiaudais į viršų, virš apačioje esančių tvartų, dešinėje pusėje, atsiveria tuščia ertmė pašarui išversti. Išverti, nuvažiuoji su arkliais kinkytu vežimu iki galo, apsisuki ir vėl išvažiuoji. Be galo patogu. Nežinau, ar kas daugiau buvo pasistatęs tokį galingą budinką.
Bočius pastatė ir kiaulininką, molinį, su pusmetrio storio sienomis, ir dar vieną didelę daržinę linams. Iškasė didelį ir gilų prūdą, kad būtų vandens gyvuliams girdyti. Vaikai bėgdavo maudytis į Sedos ežerą arbą į Šerkšnės upę, bet, jei darbai spaudė ir nebuvo laiko nubėgti, maudėsi ir savo prūde. Prisivežė akmenų naujos trobos pamatams, pinigų statyboms pasitaupė.
Gyveno gerai: laikė 7 arklius, 4 karves, avių, daug kiaulių, tarp jų – ir veislinių, daug paukščių. Žemės buvo 27 hektarai. Visada turėjo vaikį ir mergę. Gyvenimas Armališkėje tekėjo ramiai ir tvarkingai. Augo trys vaikai: Aldona, Boleslava ir Vaclovas.
Tremtis
1948 metų birželio mėnesį vėl ėjo kalbos apie naujus trėmimus. Kažkas bočius perspėjo, kad pasisaugotų.
Mažąjį Vaciuką išvežė pas gimines į Žemaičių Kalvariją. Aldona ir Boleslava jau buvo išėjusios gyventi sau.
Tąkart jiedu su žmona slapstėsi rugių lauke, matė, kaip buvo atvažiavę jų paimti, bet nieko neradę išsinešdino.
Baigiantis antrai slapstymosi dienai, Jonui pagailo paliktų nešertų ir negirdytų gyvulių, tad jis nutarė pareiti namo. Tik spėjo išeiti iš rugių lauko ir jį užpuolė du pasaloje sėdėję kaimynai. Primušė, prispardė ir užlaužę rankas įmetė į privažiavusį viliuką.
Be jokios mantos, be maisto, primuštas ir sužalotas Jonas atsidūrė Sujetichoje, Irkutsko srityje.
Gyvenimas be namų
Mano baba Pilimana į namus negrįžo. Gal dvejus ar trejus metus. Ji ėjo per žmones. Pasidarbuodavo, gaudavo pavalgyti, kur ilgiau, kur tik naktį panakvodavo.
Žinau, kad Greicių dvaro ponaičiai Hrycevičiai ilgiau apnakvindindavo. Sedoje ponia Anastazija ne tik pamaitindavo ir leisdavo pagyventi, bet ir laiškus į Sibirą rašė. Jos adresu laiškai ir ateidavo.
Baba kas kiek laiko vis prašė nusiųsti laišką į Vilnių Paleckiui, kad leistų grįžti namo, į Rubikalių Armališkę. Pati ji buvo beraštė.
Kai gavo leidimą grįžti, atsiėmė iš giminaičių sūnų Vaclovą, mano tėvą, kuriam tada buvo gal 7–8 metai. Įsikūrė abudu buvusioje kiaulidės viralinėje.
Kiaulidė buvo tuščia. Jokio turto neatgavo, jokio gyvulio. Visas jų turtas jau buvo kolūkio „Kelias į komunizmą“ nuosavybė. Po jų kiemą kas rytą vaikščiojo daug žmonių, mat kiemas buvo darbų paskirstymo vieta. Trobos nebebuvo. Sakė, griovė ir vežė jovalams virti…
Gyvenimas Armališkėje
Neįsivaizduoju, kaip baba su būsimu mano tėvu išgyveno. Vėl ėjo per žmones, ką gavę, taupė. Reikėjo juk ne tik badu nemirti, bet ir kuo nors apsirengti, apsiauti. Matyt, kaimynės, giminaičiai šelpė, nors visi juk ne kažin ką tada turėjo.
Greicių dvaro ponaitis Liubomiras Hrycevičius atidavė karvę, spintą drabužiams ir aukštą, puošnią indaują su Hrycevičių herbo inicialais. Tik šiemet tuos inicialus padovanojau draugei, kad pasipuoštų lauko terasą.
Dvaro ponaičiai ir indų davė, vieną palmiską (pusdubenį – red. past.) iki šiol esu išsaugojusi.
Laiškas iš tremties
Mano bočius Jonas Sibire neišgyveno – mirė 1951 metais. Turiu išsaugojusi bočiaus sesers Adelės laišką (abu kartu buvo tremtyje), pranešantį apie jo mirtį.
Štai ką rašė Adelė.
„Laidotuvės vyko pas mus ir kaip išmanydami stengėmės palaidoti geriau. Mirė penktadienio pavakarę. Tą patį vakarą aprengėme, sutvarkėme ir ant rytojaus mama nupirko švarką, nes iš karto nebuvo. Budėjome dvi dienas – šeštadienį ir sekmadienį. Į kapines išlydėjome sekmadienio pavakarę apie 6 val. Nufotografavome ir, kai padarys nuotrauką, tuojau atsiųsime. Per budėjimą ir lydint į kapines žmonių buvo labai daug.
Pas mus yra kunigėlis, tai vienas Mišias užpirkome, kitas – per devintines. Per devintines vėl sukviesime žmones ir pagiedosime kalnus.“
Gyvenimas tęsėsi…
Į pokalbį įsijungė 74-erių metų Irena.
Vaclovas ėjo į Sedą, mokėsi medinėje mokykloje. Išmoko rodyti kiną. Rodė Užežerėje, Alsėdžiuose, Žemaičių Kalvarijoje. Bevažinėdamas susipažino su būsima žmona Regina Kiesaite. Susirašė jiedu Plungėje ir autobusu parvažiavo į Sedą.
Jaunųjų pasitikti susirinko visi kaimynai. Pilimana buvo visko prisiteikusi, nes darbai jos rankose tirpte tirpo. Stalai buvo ištiesti per visą trobą. Tuo laiku Pilimana buvo jau prasigyvenusi – turėjo melžiamą karvę, paršelių, vištų.
O kol prasigyveno, visko buvo. Kadangi mano mama buvo našlė su trimis vaikais ir gyveno kartu su senu uošviu, tai jos viena kitai tankiai prie darbų prikibdavo. Ir kitos kaimynės kartais atlėkdavo Pilimanai padėti.
Kai Vaciukas buvo mažas, kai labai trūko vyriškos rankos, likimo ironija – ateidavo padėti Pilimanos vyrą įskundęs ir į tremtį išvežęs kaimynas. Žmona jį priversdavo, o jei tas nenorėdavo klausyti, tai ir prikuldavo.
Pilimana buvo labai šviesi moteris. Visada gera ir tokio giedro, linksmo veido. Kai aš buvau ketvirtokė, ji pradėjo sakyti, kad bijo viena būti. Mama mane išleido pas ją gyventi. Kokį gerą pusmetį ten gyvenau. Ji miegojo virtuvės užduryje, man davė vietos jau įrengtame didžiajame kambaryje. Kiaulininkas buvo storų molio sienų, o už mano kambario buvo tvartas gyvuliams, bet įėjimas į tvartą buvo iš lauko.
Atsimenu, kai ėmė rastis toks patogumas kaip dujinė viryklė, Pilimana ją įsigijo pirmoji. Visas kaimas ėjo kaip į ekskursiją Pilimanos dujinės apžiūrėti. Nors turėjo gerą karvę, visada laikė ir ožkelę. Dėl sveikesnio pieno.
Šiaip ji nebuvo stiprios sveikatos. Labai skaudėjo kojas, bet nebuvo dienos, kad leistų sau prie darbų neiti. Padėdama auginti sūnaus vaikus daug pasakų prisekė, dainų pridainavo…
PABAIGOJE
Netoli Pievėnų kelio, Rubikalių kaime, tarp Užežerės ir Greicių dvarų, gražų Armalių gyvenimą dar ilgai primins seni galingai ošiantys klevai ir beržai. Dar ilgai stovės Jono Armalio statyta įspūdingo dydžio užvažiuojama kūtė, nes Rita tėviškės nežada parduoti.
Kai melioracija griovė žmonių gyvenimus, Pilimana Armalienė nė už ką nesutiko išeiti iš Armališkės. Gal dėl to, kad kūtė labai tiko kolūkio arklidei (Rita augdama mėgo kumeliukus prajodinėti), gal dėl kitų nežinomų priežasčių, Armališkė, kad ir suniokota, išliko.
Kadaise gausiai gyventame Rubikalių kaime šiandien dar likę du trijų žmonių gyvenimai.
Ten pat, ant kalnelio, senieji kaimo kapeliai. Besiblaškantys vėjai nešioja Musulų, Kazlauskų, Jonaičių, Zakalskių, Žernių, Rūdių, Liperskių, Juškų, Erminų, Sadauskų, Rudavičių, Vitkauskų, Navickų, Jančauskų, Donėlų, Pilibų, Pocių būtų gyvenimų atminimo smiltis.
Nuotr. iš Ritos ARMALYTĖS-PAULAUSKIENĖS šeimos archyvo
