Aštuonias birželio dienas mūsų rajone, Pievėnuose, vyko sakralinio meno ir paveldo simpoziumas „Versmės“. Jau septintas renginys, pamažu tampantis mūsų krašto kultūros istorija, žinomas ir už jo ribų.
Pasibaigus pagrindinei simpoziumo programai, kalbamės su Savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriaus vedėja Rūta Končiute-Mačiuliene, kuri „Versmių“ tradiciją pradėjo būdama Savivaldybės paveldosaugininke.
– Ar galima teigti, kad svarbiausi šių metų „Versmių“ renginiai jau įvyko? Programa skelbia, kad jų dar bus liepą ir rugsėjį…
– Turbūt galima, nors kartais atrodo, kad jie niekada nesibaigia.
Pirmosios „Versmės“ vyko Žemalėje 2020 metais, tada skulptorius Mykolas Gediminas Pačkauskas pradėjo kurti kryžiaus kelio stotis Tirkšlių kapų koplyčiai, 2024 metais domininkonų ordino vienuolis br. Gabrielius Juškevičius, atvykęs į Tirkšliuose vykusias „Versmes“, aplankęs koplyčią ir pamatęs šias stotis, sukūrė kryžiaus kelio apmąstymus žemaičių kalba, o štai praėjusių metų pabaigoje išleidome knygą su kryžiaus kelio scenų fotografijomis ir br. Gabrieliaus pamąstymais… „Versmių“ pasekmė yra ir Geidžių Šv. Onos koplyčioje įkurta mažosios architektūros statinių ekspozicija, kuri vis pildoma.
Kasmet vasarą klausome paskaitų, dalyvaujame kūrybinėse edukacijose, vis ką nors naujo išmokstame, susipažįstame su naujomis technikomis, o rudenį pristatome nuveiktus darbus: restauruotus mažosios architektūros objektus – kryžius, koplytėles, koplytstulpius arba jų kopijas.
Dėmesys mažosios krašto architektūros išsaugojimui yra vienas pagrindinių „Versmių“ tikslų ir siekių, kad kuo daugiau tokių liaudies meistrų sukurtų, žmonių intencijomis statytų, maldomis apipintų kūrinėlių išliktų ateities kartoms. Tai mūsų kraštą daro išskirtinį. Pažiūrėkime, kaip tie pakelių, sodybų, bažnyčių ir koplyčių šventorių statinėliai natūraliai įsilieja į kraštovaizdį, jį pagyvindami, papuošdami.
Tradicija tapo kalendorių ir atvirukų rinkinių leidyba, fotografijų parodos. Kalendoriuose vaizduojamos viso Mažeikių krašto kultūros vertybės, o štai atvirukuose kasmet matome tos vietovės, kurioje vyksta „Versmės“, sakralinį paveldą ir gamtą. Kitų metų kalendoriuose išvysime žydintį mūsų krašto paveldą.
– Mažeikiškiai pastebėjo: „Versmių“ programa tampa vis įvairesnė. Kita vertus, ji išlieka orientuota į konkrečios vietovės, kurioje simpoziumas vyksta, paveldą, tradicijas, bendruomenes. Kaip tai pavyksta suderinti ir nepasikartoti?
– Kartais atrodo, kad šios temos trykšta tarsi neišsenkančios versmės. Vienos temos diktuoja kitas. Pernai Laižuvoje vykusių „Versmių“ metu surengėme filmų vakarą. Vienas iš filmų – režisieriaus Audriaus Stonio „Avinėlio vartai“. Jį pažiūrėjus norėjosi daugiau sužinoti apie Krikšto sakramentą, ne tik apie Romos katalikų krikštą, bet įvairių konfesijų.
Į Pievėnus maloniai sutiko atvykti Šilutės Martyno Liuterio parapijos klebonas Remigijus Šemeklis, iš Pakutuvėnų – filmo idėjos autorius, brolis Gediminas Numgaudis. „Versmių“ žiūrovai, klausytojai ypač yra pamėgę ekumeninius pokalbius.
Kasmet paliečiame visam rajonui, ir ne tik jam, aktualias temas. Pavyzdžiui, kapinių paminklai, kapinių ir bažnyčių puošyba, giedojimo, laidojimo tradicijos ir t. t.
Kiekviena vietovė yra savita, tai ir neleidžia kartotis. Skirtingos būna varpinės ir varpai, skirtingi vargonai, meno kūriniai, šventieji, tradicijos… Su paveldu ir menu susijusios temos neišsenkančios.
– Kuo labiausiai šios septintosios „Versmės“ įsiminė Jums? Simpoziumo dalyviams – pranešėjams, edukatoriams? Žiūrovams?
– Rengiant šių metų programą buvo kilusi mintis neliesti šv. Velykų nakties budėjimo Pievėnų bažnyčioje temos, bet kai apie tai užsiminiau vilniečiui vargonų restauratoriui dr. Girėnui Povilioniui, jis akimirksniu pareiškė, kad šitaip negalima. Būti Pievėnuose ir nekalbėti apie čia vykstančią unikalią tradiciją Girėnui pasirodė nesuvokiama. Kito pasirinkimo nebeliko, surinkau puikius pašnekovus ir rezultatas – įtraukianti diskusija, gana greitai sulaukusi per 3 tūkst. peržiūrų feisbuko paskyroje „Mažeikių krašto kultūros paveldas“.
Beje, visų paskaitų įrašai skelbiami „Youtube“ kanale „Mažeikių krašto paveldas“, per kurį šiemet pirmą kartą vyko tiesioginės renginių transliacijos. Kadangi feisbuke esantys vaizdo įrašai ilgainiui būna panaikinami, į „Youtube“ kanalą esame sukėlę Židikuose, Viekšniuose, Ukrinuose, Tirkšliuose, Laižuvoje vykusių „Versmių“ vaizdo įrašus, juos bet kada galima peržiūrėti.
Įrašai įkelti neseniai, tad kviečiu prenumeruoti „Youtube“ kanalą „Mažeikių krašto paveldas“ ir peržiūrėti tai, kas domina.
Apie žiūrovus… Ko gero, giliausios, šilčiausios ir ypač pakylėtos emocijos jautėsi paskutinį vakarą – po Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo. Tie šviesūs, besišypsantys veidai, šilti žvilgsniai buvo labai iškalbingi.
– Manau, nesuklysiu sakydama, kad Jūs – pagrindinė kiekvieno simpoziumo programos planuotoja, reikalų tvarkytoja, derybininkė… Kas sudėtingiausia rengiant „Versmes“? Ir kas maloniausia?
– Didžioji dalis krūvio taip, tenka man, bet jeigu neturėčiau stiprios palaikymo komandos, viena nepajėgčiau. Nuo pirmųjų „Versmių“ einame kartu su menotyrininke dr. Jurgita Kristina Pačkauskiene, Tirkšlių parapijos klebonu dr. Petru Smilgiu, tiesioginėmis transliacijomis ir vaizdo įrašais besirūpinančiu Ramūnu Šatkumi, nuolat talkina kolegos iš Mažeikių muziejaus, Mažeikių Henriko Nagio bibliotekos, susidraugaujame su vietos bendruomenėmis, parapijomis. Džiaugiuosi, kad labai aktyviai įsijungė į veiklas dabartinė Savivaldybės paveldosaugininkė Giedrė Bernotavičienė.
Maloniausia būna rengti programą ir kviečiant lektorius, restauratorius, edukatorius, menininkus išgirsti, kad jie „Versmes“ puikiai žino, seka, stebi, klauso, pasiūlo temų, kolegų. O sunkiausia turbūt būna, kai kartais „nutinka gyvenimas“, kai lektorius nebegali atvykti ir reikia surasti jam pamainą… Nedažnai taip būna, bet pasitaiko. Įdomu, kad pamaina dažniausiai būna daug geresnė, negu tikėjaisi.
– Ar jau galvojate apie kitus metus? Ir išvis: kada prasideda ruošimasis naujam simpoziumui?
– Kol kas laukiu atostogų. Jų metu tradiciškai keliauju, lankau šventoves, muziejus, meno galerijas, parodas, koncertus. Tada prasideda pokalbiai, ateina sprendimai.
Kartais atrodo, kad kažkas viską padiktuoja, suveda su tuo, ko reikia, nuveda ten, kur reikia, sulauki netikėto skambučio ir pokalbio metu gimsta idėja.
Taip ima dėliotis kitų metų programa.
Rūta Končiutė-Mačiulienė. Nuotr. iš asmeninio archyvo
