Plungiškei Dovilei Rudavičiūtei Turkija – antrieji namai. Mergina, baigusi studijas Vilniaus edukologijos universitete, savo laimę kurti nusprendė šiltojoje Turkijoje. Ji jau šešerius metus gyvena Stambule, o į Lietuvą grįžta tik per didžiąsias šventes aplankyti artimųjų. Lietuvaitė Turkijoje patyrė įvairių nuotykių – matė ir šilto, ir šalto. Ji pasinėrusi ne tik į darbą bei profesinę veiklą, bet ir į pastaruoju metu Turkiją krečiančias protesto akcijas.
– Kodėl Turkija?
– Dar studijuodama Vilniaus edukologijos universitete, trečiame kurse, išvykau į Turkiją pagal „ERASMUS“ programą. Ten „FITIH“ universitete mokiausi anglų kalbos. Mane sužavėjo Stambulas – tai yra 24 valandas per parą nemiegantis miestas, kuriame pinasi Rytų ir Vakarų kultūros. Stebina begalinė prekių, paslaugų įvairovė – gali gauti visko, ko nori, ko širdis geidžia. Stambulas mane pakerėjo, tad, pasibaigus „ERASMUS“ programai, nesilioviau galvoti apie Turkiją. Po metų, baigusi universitetą Lietuvoje, sugrįžau į Stambulą. Dabar jau prabėgo šešeri metai, kai gyvenu Turkijoje.
– Ar lengvai prisitaikėte naujoje aplinkoje?
– Taip, tikrai prisitaikiau be vargo. Turkai labai nuoširdžiai priima užsieniečius, ypač tuomet, kai moki jų kalbą. Jaučiuosi kaip sava. Šiuo metu dirbu anglų kalbos mokytoja ir fotografe – kitaip tariant, darau viską, ko reikia privačioje mokykloje. Dirbu su nedidele grupe žmonių, kurie nori išmokti anglų kalbą. Esu katalikė, tačiau jokios religijos nepraktikuoju. Tą patį galiu pasakyti ir apie daugelį turkų. Mano draugai yra nepraktikuojantys musulmonai, laisvamaniai. Manęs niekas į čadrą neįvyniojo, yra religijos, aprangos laisvė.
– Kas šiuo metu vyksta Turkijoje?
Prieš kelerius metus šalį sukrėtė „Ergenekono“ byla. Buvo įkalinta labai daug aukštų karininkų ir žiniasklaidos atstovų, kaltinamų sąmokslu prieš Vyriausybę. Nors šalis demokratiška (tiesa, ji dar ne Europos Sąjungos narė), tačiau, atrodo, opozicinėms mintims čia nėra vietos. Opozicija silpna, o kiekvienas nepaklūstantis valdžiai – arba įkalinams, arba praranda darbą. Labai aukšti karinių pajėgų vadai už opozicines mintis atsidūrė kalėjime.
Šiemet konfliktas įsiplieskė tuomet, kai Stambulo centrinėje Taksimo aikštėje taikūs protestuotojai, bandantys išreikšti savo poziciją dėl to, kad aikštėje nebūtų statomas prekybos centras, buvo išvaikyti policijos pajėgų, susirėmimo metu žuvo keturi jaunuoliai. Tai paskatino daugybę žmonių išeiti į gatves ir protestuoti. Žmonės būrėsi aplink Taksimo aikštę, statė barikadas, kai kurie jų kūrė stovyklavietes netoliese esančiame Gezio parke. Aikštės gynimas – tai paskutinis lašas, perpildęs žmonių kantrybę. Centrinis Stambulo parkas turkams labai svarbus. Žmonės nori ne tik žalios erdvės, bet ir laisvės bei demokratinių vertybių.
– Ar Jūs įsitraukėte į protestus?
– Tą lemtingą naktį mane pažadino beldimas į duris, langus. Žmonės rinkosi lauke skanduodami, belsdami šaukštais, indais. Aš gyvenu kiek tolėliau nuo centrinės aikštės, tačiau protestų naktys man priminė Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje. Gaila, kad tuomet buvau dar maža, tačiau dabar pradedu suprasti tėvų pasakojimus. Protestų Turkijoje metu mus visus buvo apėmęs nepaprastas vienybės jausmas, nebaugino net galimos sankcijos ar galimybė būti apipurkštiems dujomis ar net kažkokiu keistu, odą graužiančiu skysčiu. Turkijoje religija ir valdžia istoriškai buvo atskirtos. O valdančioji dauguma savo pozicijas yra išlaikiusi kone 11 metų. Nuo to laiko šalyje ne daug kas keičiasi.
Šiuo metu ministro pirmininkas Tayyipo Erdogano, nekreipdamas jokio dėmesio į žmonių nuomonę, žadėjo Stambulo centre statyti prekybos centrą, išnaikinant parką – tai sukėlė tris savaites užsitęsusią protestų bangą. Taikūs protestuotojai buvo išvadinti vandalais, valkatomis turkiškai – „Capuldžu“. Šis žodis įgijo kitą – pagarbią – prasmę, nes žmonės jį priėmė kaip komplimentą. Protestuotojus palaikė net amerikiečių filosofas Naomas Chomskis, pats save viešojoje erdvėje pavadinęs „Capuldžu“. Įdomiausia tai, kad Turkijos valstybinė žiniasklaida apie šiuos įvykius bandė nutylėti. Tai nebuvo transliuojama per televiziją, radiją. Pagrindiniai informacijos šaltiniai – „Facebook“ ar „Twitter“ socialiniai tinklalapiai. Kiek daugiau dėmesio skyrė privatus transliuotojas „Halk TV“, – tai vienintelis kanalas, nušvietęs šiuos įvykius.
Protesto akcijoms malšinti buvo mestos gausios policijos pajėgos, ginkluotos, purškiančios vandenį bei dujas į taikius žmones. Kaip ir kiekviename masiniame susiėjime, atsirado žmonių, atėjusių kelti riaušių, pasimušti. Tačiau protestuotojų tikslas – taiki akcija, tad smurto proveržiai buvo suvaldyti. Gaila, kad policijos pareigūnai nesusivaldė. Žuvo keturi jaunuoliai, daug žmonių sužeista. Mano nuomone, šių akcijų metu vieninteliai smurtautojai – policijos pareigūnai. Policija mėtė garso bombas, purškė vandenį, dujas. Kalbama, kad galėjo būti naudojamos „Agent Orange“ dujos. Kelias savaites besitęsiantys protestai vyksta „bangomis“ – daugiausia žmonių susirenka savaitgaliais. Po darbo prisijungia dalis inteligentijos. Žmonės petys petin stoja prieš neteisybę.
– Turkija yra šalis, aktyviai siekianti Europos Sąjungos narystės. Ar Jūs matote Turkiją – ES narę?
Turkijos ekonomika nėra silpna. Tai yra didžiulė, turtinga šalis. Nežinau, ar turkams būtų naudinga tapti bankrutuojančios ES nare. Manau, kad jiems ES narystės net nereikia. Jei Turkija įstotų į ES, be abejo, man būtų paprasčiau keliauti, nereikėtų vizos, tačiau baiminuosi, kad šios šalies nepasiektų visos ES teikiamos galimybės.
– Ar ketinate grįžti į Lietuvą?
– Artimiausiu metu tikrai nesiruošiu. Ten turiu gerą darbą, ten mano draugas, o svarbiausia – mane žavi labai stiprus tenykštis bendruomeniškumo jausmas. Nėra tokio susvetimėjimo. Žmonės kalbasi vieni su kitais, turkai turi nuostabų humoro jausmą. Pakliuvus į bėdą – tikrai padės. Manau, kad pamačius tokią didžiulę šalį, Stambulo miestą, kuriame gyvena apie 13 mln. gyventojų, Lietuvoje man būtų per maža erdvės. Be abejonės, būnant toli nuo namų, kartais ištinka namų ilgesys, tačiau manau, kad kol kas mano vieta Turkijoje.
– Ačiū už pokalbį.
