Rugpjūčio 15-ąją, šeštadienį, esami ir buvę šarneliškiai, kaip patys sako, kaimo vaikai, anūkai ir proanūkiai, rinkosi į tradicinę jau 21-ąją Šarnelės kraštiečių sueigą. Kartu paminėtas Šarnelės bendruomenės 20 metų veiklos jubiliejus. Kiekvienas turėjo ką prisiminti, ką pasakyti, juk malonu sugrįžti ten, kur šaknys, kur protėvių palikimas. Ta proga pašventintas ir šio krašto žmonėms pagerbti skirtas kryžius.
Bendruomenei – 20 metų
Tradicinė šventė pradėta šv. Mišiomis už gyvus ir mirusius šarneliškius Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje. Po pamaldų esami ir buvę kaimo gyventojai ar ten šaknų turintys žmonės patraukė į bendruomenės namus. Kaip susirinkusiesiems priminė bendruomenės pirmininkė Rima Jokubauskienė, į renginį šarneliškiai rinkosi 21-ąjį kartą. O prieš 20 metų įregistruota kaimo bendruomenė.
„Prieš 21 metus renginio metu gausiai susirinkę žmonės nusprendė, kad mums būtina turėti savo bendruomenę. Mes buvome „Gardų“ bendruomenės nariai, rinkdavomės į jų renginius, bet tada ir buvo iškeltas klausimas: „O kodėl mes esame kitokie, kodėl mes negalime turėti savo bendruomenės?“ – bendruomenės „gimimo“ idėją priminė R. Jokubauskienė. Beje, pirmininkės pareigas ji eina jau 16 metų.
Susirinkę į šventę šarneliškiai turi gražią tradiciją iš naujo susipažinti. Tad ir šį kartą kiekvienam teko prisistatyti, atskleisti savo sąsajas su Šarnele ar jos žmonėmis.
Nuo tėvo iki provaikaičio
„Aš esu Šarnelės bendruomenės tėvas, – savo prisistatymą pradėjo Žemaičių Kalvarijos bendruomenės „Gardai“ pirmininkas Bronius Kleinauskas. – Be galo smagu čia būti. Atvykstantiems turistams visada sakau, kad čia yra vienas iš stipriausių kaimų.“
Šarnelės anūke save įvardijusi Žemaičių Kalvarijos seniūnė Dovilė Brasaitė sakė: „Šiandien klebonas per šv. Mišias pabrėžė, kad gimtinė – ne tik žemėlapis, bet ir žmonės, kuriuos sutikome, šeimos istorija ir tas jausmas, jog čia gera sugrįžti.“ Tad ji linkėjo ir toliau bendruomenei gyvuoti, būti stipriai, puoselėti savo istoriją.
Turbūt niekas nesitikėjo, jog Šarnelėje šaknų turi ir Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke. Kaip pati sakė, ji jau Šarnelės proanūkė, nes čia gyveno jos tėvelio Vygando Juozapo Čijunsko seneliai.
„Pirmą kartą Šarnelę pamačiau būdamas berniukas 1957-aisiais. Man tada buvo 11 metų, dar buvo senelių sodyba, bet melioracija padarė savo. Nežinau, ką aš jaučiu, tačiau čia noriu atvažiuoti visada. Gal kad seneliai Žemaičių Kalvarijoje guli, bet man čia gera. Linkiu, kad bendruomenė gyvuotų, bendrautų“, – kalbėjo V. J. Čijunskas. O D. Henke sunkiai tramdė ašaras: „34 metus gyvenu Vokietijoje, per 10 metų vadovauju Pasaulio lietuvių bendruomenei. Prosenelių dvasia leidžia man būti tuo, kuo esu šiandien: lietuve nors ir Vokietijoje, lietuve nors ir su vokiška pilietybe, ir tą perduoti savo vaikams. Dėkoju bendruomenei, pirmininkei, kad tas žemės lopinėlis žemėlapyje yra pilnas žmonių. Kviečiu susiburti. Susiburkime dėl mūsų vaikų, anūkų, dėl proanūkių, kad ir Šarnelė, ir prosenelių ąžuolas, ir kapeliai, ir mūsų bažnyčios, kultūra, kalba išliktų.“
Į klausimą dėl gimtinės traukos atsakė V. J. Čijunsko sutuoktinė Birutė. Pasak moters, vyras Ginduliuose (Klaipėdos r.) įvykdė savo pareigą seneliams, proseneliams ir Šarnelėje buvusiam mediniam namui. Kaip paaiškėjo, vyras identišką namą pastatė savo šeimai. „Tai turbūt vaikystės svajonė, tai didžiausias paminklas, ką galime per savo gyvenimą padaryti“, – akcentavo Birutė.
Padėkos už darbštumą
Pasveikinti šarneliškių atvyko pirmasis Šarnelės garbės pilietis Jonas Varkalys. Kaip sakė bendruomenės pirmininkė, jam šis titulas buvo suteiktas už pagalbą, padrąsinimą kiekviename žingsnyje. „Puikiai prisimenu, kaip atrodė mokykla: kelios kėdės, keli suolai. Tai parodo, kad vieninga bendruomenė gali padaryti bet ką“, – kalbėjo svečias. Beje, šarneliškiai turi ne vieną, o penkis garbės piliečius.
Su nuoširdžiais sveikinimais ir padėkomis į šventę atvažiavo ir Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis. Jis pasidžiaugė šarneliškių iniciatyvomis ir nuveiktais darbais, o ypač – jų sueigomis, kurių metu ypatingas dėmesys skiriamas Šarnelės istorijai, tradicijoms ir čia gyvenusiems ir gyvenantiems žmonėms.
Bendruomenės gyvavimo jubiliejaus proga A. Klišonis įteikė padėkos raštus: už Šarnelės istorijos išsaugojimą ateities kartoms, už iniciatyvą ir pastangas įamžinant skaudžius mūsų krašto praeities įvykius, už atminimo kryžiaus atstatymą – Juozui ir Aldonai Griniams; už perduodamas tradicijas, patirtį ir išmintį, už Šarnelės bendruomenės namų aplinkos puoselėjimą – Zinaidai Onai Brasienei; už ilgametę bendrystę, už palaikomas idėjas ir pagalbą jas įgyvendinant, už rūpestį, meilę ir pagarbą savo kaimui – Marijonai Danutei Valančiauskienei; už pagalbą, rūpestį ir daugybę darbų, atliktų puoselėjant bendruomenės namus ir jų aplinką, už aukojamą laiką ir širdies šilumą, kad šie namai būtų ne tik gražūs, bet ir kupini bendrystės bei tikro jaukumo – Aušrai Džiogelienei; už nuoširdų ilgametį vadovavimą Šarnelės kaimo bendruomenei ir atsidavimą bendruomeninei veiklai, už neatlygintiną triūsą rengiant ir įgyvendinant projektus, už rūpinimąsi savo kaimu, jo istorija ir tradicijomis, už sueigas, šventes, edukacijas ir už visa kita, kas daroma vietos žmonių labui – R. Jokubauskienei.
B. Kleinauskas dar kartą priminė, kad net sovietmečiu šarneliškiai buvo kitokie – jie nepripažino tarybų valdžios, karo metais drąsūs šarneliškiai iš mirties gniaužtų išgelbėjo keliasdešimt žydų, na, ir, žinoma, iš Šarnelės kilęs žymus poetas Vytautas Mačernis. Pasidžiaugta ir dabartimi: ištuštėjusios trobos vėl užsipildo, į Šarnelę pamažu grįžta tie, kurie kažkada iš jos išvyko.
Kaip ir minėta, prieš linksmąją šventės dalį Žemaičių Kalvarijos bazilikos klebonas Modestas Ramanauskas pašventino kaimo žmonėms dedikuotą kryžių, kuris senojo medinio vietoje atsirado A. ir J. Grinių iniciatyva. Dvasininkas kalbėjo, jog ir po šimto metų pro šį kryžių važiuojantys žmonės pagalvos, kokie pamaldūs, savo krašto istoriją vertinantys žmonės čia gyveno.
Sueigos metu susirinkusiuosius muzika ir dainomis pasveikino Kristina Mikalauskaitė-Gricė ir mažosios šarneliškės, o vakare visus linksmino Alsėdžių kultūros centro kolektyvai – kvartetas ir kapela „Jazminai“, vadovaujami Lino Senkaus.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
