Mažeikių Laisvės gatvėje stovintis Mažeikių banko pastatas jau septynerius metus laukia naujo gyvenimo. Kadaise vienu svarbiausių ir puošniausių miesto pastatų buvęs bankas šiandien didžiąją dalį laiko stovi tuščias, tačiau praėjusį penktadienį jo durys trumpam vėl atsivėrė lankytojams – čia surengtas meninis vakaras „Naktibaldos“. Šis renginys buvo proga ne tik iš naujo pažvelgti į istorines pastato erdves, bet ir prisiminti, kokią vietą jis užėmė Mažeikių gyvenime bei kas jo laukia šiandien.
Banko istorija atsivėrė dar prieš įžengiant į pastatą
„Naktibaldų“ vakaras prasidėjo ne pačiame banko pastate – dalyviai pirmiausia susirinko jo kieme. Čia Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Jolanta Gintalienė pristatė pastato istoriją, papasakojo apie jo paskirtį ir bankininkystės pradžią. Susirinkusieji taip pat galėjo pavartyti leidinį apie pinigus ir jų istoriją.
Laisvės gatvėje esantys buvę Lietuvos banko rūmai – vienas ryškesnių tarpukario Mažeikių architektūros objektų. Pastatas suprojektuotas architekto Mykolo Songailos. Jo projektas datuojamas 1937 metų birželio 23-iąja, o statybos buvo baigtos 1938 metų pabaigoje. Darbai užtruko dėl laiku negautų statybinių medžiagų ir miesto kanalizacijos įrengimo darbų.
Pastato architektūroje susipina modernizuoto istorizmo ir art deco bruožai. Jo planas primena išsiskleidusį pilnavidurį tulpės žiedą. Iki šių dienų išliko kai kurios autentiškos detalės – laiptų turėklai, vitražai, durų dekoras ir kiti interjero elementai.
Įžengę į pastatą vakaro dalyviai galėjo šias istorines detales pamatyti iš arčiau – apžiūrėjo išlikusias senąsias erdves, interjero elementus ir pastato architektūrą.
Prieš banką čia stovėjo gyvenamasis namas
Šiandien sunku įsivaizduoti, kad vietoje išskirtinio Mažeikių banko pastato kadaise stovėjo ne visuomeninis ar administracinis, o gyvenamasis namas. Dabartinėje Laisvės ir P. Vileišio gatvių sankryžoje buvo verslininko Jono Kleinbergio gyvenamasis namas ir sandėliai. Apie 1927–1928 metus viename iš pastato butų įsikūrė Adomas Beinoravičius, čia atidaręs kolonialinių prekių parduotuvę. Ilgame mediniame name taip pat gyveno Avrachas ir Todorovičius, o Avrachas šalia buvo įsirengęs koklių gamybos dirbtuvę.
Tačiau šioje vietoje stovėjusiam namui buvo lemta užleisti vietą būsimam bankui. Kaip renginio metu pasakojo J. Gintalienė, Kleinbergis buvo laidavęs už kito verslininko skolą, o šiam jos negrąžinus skola teko laiduotojui. 1936 metais bankas iš Kleinbergio perėmė miesto centre buvusį maždaug pusės hektaro sklypą su pastatais.
Įdomiausia šios istorijos dalis – namas nebuvo tiesiog nugriautas. Kadangi pastatas buvo didelis, jis buvo perpjautas pusiau ir dalimis perkeltas į dabartinę P. Vileišio gatvę. Atlaisvintoje vietoje vėliau iškilo Lietuvos banko rūmai.
Bankas karo metais tapo ligonine
Per Antrąjį pasaulinį karą banko istorija pasuko netikėta kryptimi – pastate buvo įrengta miesto ligoninė.
„Tuo metu ant pastato buvo uždėtas Raudonojo Kryžiaus ženklas. Jis buvo tarsi neliečiamumo ženklas – tiek vienai, tiek kitai kariaujančiai pusei reiškė, kad čia yra gydymo įstaiga ir jos negalima pulti. Tais laikais į šį ženklą buvo žiūrima labai rimtai“, – pasakojo Turizmo ir verslo informacijos centro direktorė, pabrėždama, kad dėl to pastatas išliko iki šių dienų.
Po karo pastatas vėl tapo banku. 1946–1962 metais čia veikė Valstybinio banko Mažeikių skyrius, kuriam vadovavo Dmitrijus Ignatjevas. Banko rūmuose tuo metu buvo ne tik darbuotojų kabinetai – antrajame aukšte buvo įrengti butai, kuriuose gyveno banko valdytojo šeima ir kai kurie darbuotojai. Iš valdytojo šeimos prisiminimų žinoma, kad anuomet pastato kiemas buvo gerokai didesnis nei šiandien: jame augo sodas, buvo šulinys, o aptvertoje teritorijoje šeima augino net kiaules ir vištas.
Šalia banko pastato kadaise veikė ir skalbykla, susijusi su tuometine darbuotojų kasdienybe.
„Banke dirbę žmonės turėdavo atrodyti tvarkingai, dėvėti baltus marškinius, tačiau ant rankovių užsimaudavo baltus rankogalius. Juos buvo galima kasdien nuimti, išskalbti ir vėl naudoti, todėl nereikėdavo taip dažnai skalbti marškinių“, – pasakojo J. Gintalienė.
Vėliau pastatas buvo Žemės ūkio banko, „DnB“ ir „Luminor“ bankų nuosavybė. 2019 metų birželį pastatas buvo parduotas „Luminor“ surengtame aukcione – 860 kvadratinių metrų ploto pastatas įsigytas už 240 tūkst. eurų. Jį įsigijo privatus asmuo.
Istorinė erdvė virto teatro scena
Apžiūrėjus pastatą, „Naktibaldų“ vakaras įgavo visai kitą ritmą. Į banko vestibiulį įžengė Mažeikių kultūros centro mėgėjų teatro trupės „Visavi“ aktoriai – Sandrija Mockuvienė ir trupės režisierė bei vadovė Daiva Gedvilienė. Teatralizuotame pasirodyme netrūko ryškių personažų, muzikos ir dainų. Prie jo prisidėjo ir Gintaras Pypkinas, gitara papildęs teatralizuotą pasirodymą. Aktoriai ne tik vaidino, bet ir pasakojo apie pačią banko erdvę, jos detales bei istoriją, o vitražais ir išlikusiais interjero elementais pasižymintis vestibiulis trumpam tapo tikra teatro scena.
Į istoriją buvo įtraukti ir renginio dalyviai. Vakaro užduotis – pabandyti atrakinti banko seifą. Taip lankytojai nebuvo vien stebėtojai: jie patys tapo teatralizuotos ekskursijos dalimi ir galėjo išbandyti, kaip sekasi įminti senosios banko erdvės paslaptis.
Tuo metu buvusiuose banko kambariuose lankytojai galėjo apžiūrėti ir suaugusiųjų dailės grupės kūrybą. Parodoje eksponuoti darbai atskleidė skirtingus autorių požiūrius ir meninius ieškojimus. Šiai grupei vadovauja dailės mokytojas metodininkas Aleksandras Novakas, ne vienus metus suburiantis suaugusius mažeikiškius mokytis dailės, tapyti ir kurti.
Vėliau vakaras persikėlė ant pastato stogo. Čia apie dar vienus netikėtus senojo banko gyventojus – šikšnosparnius – pasakojo biologas, gamtininkas Deividas Makavičius. Dalyviai galėjo susipažinti su šių naktinių gyvūnų gyvenimu, išbandyti naktinio matymo optiką. Nors tą vakarą šikšnosparnių pamatyti ir nepavyko, jų paieškos leido bent trumpam pažvelgti į tamsiu paros metu vykstantį gyvenimą.
„Naktibaldos“ buvo pirmasis Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro surengtas renginys šiame pastate. „Tikimės, kad tai nebus vienkartinis vakaras – ateityje senajame banke planuojame surengti ir daugiau įvairių susitikimų bei veiklų“, – „Santarvei“ sakė J. Gintalienė.
Pastatą saugo kultūros paveldo statusas
Senasis Mažeikių bankas šiandien yra ne tik vienas ryškiausių tarpukario miesto pastatų, bet ir kultūros paveldo objektas. Lietuvos banko rūmai Laisvės g. 9 / P. Vileišio g. 4 yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Pastato vertę lemia ne tik jo architektūra, bet ir išlikusios autentiškos detalės – laiptinės, turėklai, durys, vitražai, bankinių operacijų salės interjeras.
Kultūros paveldo statusas reiškia, kad pastato savininkas negali jo keisti taip kaip įprasto pastato. Tvarkant tokį objektą, keičiant jo fasadą, stogą, langus, duris ar atliekant kitus reikšmingesnius darbus, dažniausiai reikia Kultūros paveldo departamento pritarimo ir kitų būtinų leidimų.
Pasak J. Gintalienės, pastato istorijoje būta ir bandymo jam suteikti visai kitokią paskirtį. Banką įsigijęs privatus savininkas buvo sumanęs čia įrengti mėsos turgų, tačiau dėl pastatui taikomų kultūros paveldo reikalavimų šio sumanymo įgyvendinti nepavyko. Vėliau pastato savininkas mirė, o sumanymas taip ir liko neįgyvendintas.
Gražinos PLONIENĖS nuotr.
