Tomo Lagūnavičiaus performanso „Vis dar“, įvykusio 2026 m. rugpjūčio 15 d. 12.46 val. Gethsemane-Kirche bažnyčioje, Bochume, Vokietijoje, filosofinė ir menotyrinė interpretacija
Įvadas: kas išlieka, kai bažnyčia nutyla?
Performansas „VIS DAR“, vykstantis Gethsemane-Kirche bažnyčioje Bochume, Vokietijoje, kelia fundamentalų klausimą apie šiuolaikinio žmogaus santykį su tikėjimu, religija ir sakralumu. Kas lieka iš bažnyčios, kai joje nebevyksta pamaldos, nesirenka tikintieji, o erdvė naudojama kultūriniams renginiams? Ar šventumas išnyksta kartu su tradicine religine funkcija, ar jis gali išlikti kaip istorinė atmintis, asmeninė patirtis ir egzistencinis klausimas?
Pavadinimas „VIS DAR“ yra lakoniška, tačiau filosofiškai talpi formulė. Jis neįvardija, kas išliko, todėl kiekvienas žiūrovas turi pats užbaigti šį teiginį. Ar mes vis dar tikime? Ar vis dar tikime Dievu, religija, žmogumi, gyvenimo prasme? O gal išliko tik mūsų poreikis tikėti, nors nebežinome, kuo tikėti?
Šiame performanse bažnyčia tampa ne vien architektūrine vieta, bet ir egzistencine erdve, kurioje susitinka praeitis ir dabartis, tikėjimas ir abejonė, gyvybė ir mirtis. Meninis veiksmas kviečia ne ieškoti vienintelio teisingo atsakymo, o patirti klausimą, kuris paprastai lieka kasdienybės paraštėse.
Sakralumas be religinės institucijos
Mircea Eliade (1957) pabrėžė sakralumo ir profaniškumo skirtį, aiškindamas, kad šventoji erdvė žmogui gali tapti ypatingu orientyru pasaulyje. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje religinės erdvės funkcijos kinta. Bažnyčia gali tapti koncertų, parodų ar performansų vieta, tačiau jos istorija ir simbolinė reikšmė nebūtinai išnyksta.
Performansas „VIS DAR“ klausia, ar sakralumas priklauso pačiam pastatui, religiniam ritualui, tikinčiųjų bendruomenei, ar žmogaus sąmonei. Galbūt šventumas nėra nekintanti objekto savybė, o santykis, kuris atsiranda žmogui susidūrus su tyla, atmintimi, nežinomybe ir savo paties egzistencijos ribomis.
Vis dėlto kultūrinis renginys savaime netampa religiniu ritualu, kaip ir istorinė bažnyčia automatiškai negarantuoja sakralinės patirties. Būtent ši neapibrėžtis suteikia performansui filosofinę įtampą: ar šventumas išlieka tada, kai nebelieka įprastos jo atpažinimo sistemos?
Ar mes vis dar tikime?
Šiuolaikinis žmogus gali nebepriklausyti religinei bendruomenei, nebepraktikuoti tradicinių ritualų, tačiau vis dar ieškoti transcendencijos, prasmės ir atsakymų į klausimus apie gyvenimą bei mirtį. Tikėjimo formos keičiasi, tačiau pats poreikis suprasti tai, kas peržengia kasdienės patirties ribas, nebūtinai išnyksta.
Maxas Weberis (1919/1946), analizuodamas modernybę, atkreipė dėmesį į racionalizacijos procesą ir pasaulio „atkerėjimą“. Tačiau ar tradicinių religinių autoritetų silpnėjimas reiškia, kad žmogus tampa visiškai nepriklausomas nuo tikėjimo? O gal jis tik pakeičia savo tikėjimo objektus?
Šiandien žmogus gali tikėti ne tik tradicinėmis religinėmis doktrinomis, bet ir įvairiomis ezoterinėmis sistemomis, asmeninio tobulėjimo pažadais, technologijomis ar dirbtiniu intelektu. Kai kurios iš šių sistemų gali tapti naujais absoliutais, kuriems priskiriama galimybė paaiškinti pasaulį ir kontroliuoti ateitį.
Tačiau svarbu atskirti individualų dvasingumą, naujus religinius judėjimus ir magišką mąstymą. Jie nėra tapatūs. Performansas nesiekia jų pasmerkti, bet kviečia kritiškai klausti: kuo žmogus pasitiki tada, kai nebepasitiki tradiciniais tikėjimo šaltiniais?
Dar radikalesnis klausimas kyla kalbant apie ekskomunikaciją. Ar žmogus nustoja tikėti tada, kai religinė institucija jį atskiria nuo bendruomenės? Institucinis statusas ir asmeninis tikėjimas nėra tas pats. Žmogus gali prarasti institucinį pripažinimą, bet išsaugoti savo dvasinį santykį su Dievu ar transcendencija.
Todėl „VIS DAR“ klausia ne tik apie religijos tęstinumą, bet ir apie žmogaus teisę pačiam ieškoti savo santykio su tikėjimu, abejone ir nežinomybe.
Žmogus ateina trumpam
Esminė performanso filosofinė ašis yra mirtingumas. Martinas Heideggeris (1927/1962) žmogaus egzistenciją analizavo per buvimą-mirties-link: suvokimą, kad gyvenimas yra ribotas, o mirtis – neatsiejama mūsų būties galimybė.
Žmogus ateina į pasaulį trumpam. Jis įžengia į erdves, kurias kūrė ankstesnės kartos, naudojasi jų simboliais, perima jų įsitikinimus, tačiau vieną dieną turi pasitraukti. Bažnyčios pastatas gali išlikti šimtmečius, religija – pergyventi daugybę kartų, o žmogaus gyvenimas lieka baigtinis.
Tačiau ką reiškia šis laikinumas? Ar jis panaikina gyvenimo prasmę, ar kaip tik ją sukuria?
Jeigu žmogus būtų nemirtingas, galbūt daugelį sprendimų galėtų atidėti neribotam laikui. Mirtingumas verčia rinktis, veikti, mylėti, prisiimti atsakomybę ir suvokti, kad kiekviena patirtis yra nepakartojama. Todėl laikinumas nėra vien praradimas. Jis taip pat atskleidžia gyvenimo vertę.
Performanse sakralumas gali būti apmąstomas ne tik kaip tikėjimas antgamtine tikrove, bet ir kaip pagarba gyvybės trapumui. Ar žmogui būtina religija, kad jis suvoktų gyvenimo šventumą? Ar mirtingumo patirtis gali tapti savarankišku filosofinio susikaupimo pagrindu?
Šie klausimai nepateikia teologinio atsakymo, tačiau atveria erdvę egzistencinei refleksijai.
Bažnyčia kaip šiuolaikinio meno ir filosofijos erdvė
Menotyriniu požiūriu „VIS DAR“ galima interpretuoti kaip konceptualų performansą, kuriame pagrindine menine medžiaga tampa klausimas. Čia svarbus ne tik pats veiksmas, bet ir jo vieta, istorinis kontekstas bei žiūrovo santykis su erdve.
Erika Fischer-Lichte (2008) pabrėžia performanso įvykio ir dalyvių patirties sąveiką. Šiuo požiūriu bažnyčios architektūra nėra neutralus fonas: ji veikia žiūrovo suvokimą, aktyvina kultūrinę atmintį ir sukuria įtampą tarp religinės praeities bei dabartinės erdvės paskirties.
Performansas ne tiek pakeičia religiją menu, kiek leidžia menui tapti kritine refleksijos priemone. Žiūrovas kviečiamas ne tik stebėti, bet ir permąstyti savo įsitikinimus. Jis gali tikėti, abejoti, neigti ar likti nežinioje. Visos šios pozicijos tampa kūrinio prasmių lauko dalimi.
Kūrinio radikalumas slypi jo gebėjime nepateikti galutinio atsakymo. „VIS DAR“ nėra nei religijos patvirtinimas, nei jos paneigimas. Tai meninis tyrimas, kuriame žmogus susiduria su tuo, ko negali visiškai kontroliuoti: laiku, mirtimi, tikėjimu ir savo egzistencijos prasme.
Išvada: kas išlieka, kai viskas laikina?
Performansas „VIS DAR“ kelia klausimą apie tai, kas lieka, kai keičiasi religinės institucijos, tikėjimo formos ir žmogaus santykis su pasauliu. Bažnyčia gali prarasti savo pirminę funkciją, tačiau išsaugoti istorinę atmintį. Žmogus gali atsisakyti tradicinės religijos, bet toliau ieškoti prasmės. Tikėjimas gali pasikeisti, tačiau nežinomybės ir transcendencijos klausimai nebūtinai išnyksta.
Svarbiausia performanso tema – žmogaus laikinumas. Gyvenimas yra baigtinis, tačiau būtent ši riba verčia mus klausti, kas svarbu, kuo tikime ir kaip gyvename. Sakralumas čia atsiskleidžia kaip galimybė sustoti ir iš naujo pažvelgti į savo egzistenciją.
Žmogus ateina trumpam. Religijos keičiasi. Bažnyčios išlieka arba išnyksta. Gyvybė tęsiasi, tačiau kiekviena jos forma yra laikina.
Kas tada yra „VIS DAR“?
Galbūt tai tikėjimas. Galbūt abejonė. Galbūt žmogaus ilgesys to, kas išlieka ilgiau už jį patį.
O galbūt tai mūsų gebėjimas klausti, kol dar esame.
Literatūra
- Eliade, M. (1957). The Sacred and the Profane: The Nature of Religion. Harcourt, Brace & World.
- Fischer-Lichte, E. (2008). The Transformative Power of Performance: A New Aesthetics. Routledge.
- Heidegger, M. (1962). Being and Time. Harper & Row. (Original work published 1927)
- Weber, M. (1946). Science as a Vocation. In From Max Weber: Essays in Sociology. Oxford University Press.
