Kūryba Ingą Vilę lydi nuo vaikystės, o šiandien ji ne tik tyrinėja meninės raiškos galimybes, bet ir skatina kitus nebijoti eksperimentuoti, ieškoti savų sprendimų bei pasitikėti savo idėjomis. Mažeikių dailės mokyklos mokytojai menas – ne vien gražus galutinis rezultatas, bet ir galimybė geriau suprasti žmogų, visuomenę ir mus supančią aplinką. Savo kūryboje ji kelia klausimus, o dirbdama su mokiniais stengiasi ugdyti jų smalsumą ir savarankišką mąstymą.
Nuo piešinių paraštėse iki dizaino studijų
Inga pasakojo, kad menas jos gyvenime atsirado dar vaikystėje. Tuomet ji piešdavo visur, kur tik galėdavo – sąsiuvinių paraštėse, ant rankų ir kitose vietose. Šiandien prisimindama tuos laikus moteris sako, kad piešimas jai buvo ne tik kūrybinė veikla, bet ir būdas atsipalaiduoti, rasti ramybę. „Kūryba tapo mano mažu saugiu pasauliu“, – prisiminė „Santarvės“ pašnekovė.
Baigusi gimnaziją ji dar nežinojo, kokiu keliu pasukti, tačiau kūryba išliko svarbia jos gyvenimo dalimi. Ji reiškėsi įvairiomis formomis – ne tik piešimu ar tapyba, bet ir įvairių objektų dekoravimu. Ilgainiui ji tapo ne vien saviraiškos priemone, bet ir būdu pažinti bei geriau suprasti aplinką.
Praėjus keleriems metams po mokyklos baigimo, I. Vilė pasirinko baldų dizaino studijas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Studijos paskatino ją į kūrybą pažvelgti plačiau. Moteris suprato, kad jai svarbus ne tik galutinis estetinis rezultatas, bet ir pats kūrybos procesas – idėjos gimimas, jos pagrindimas ir santykis su žmogumi.
Kūryboje svarbiausia – idėjos paieškos
Inga savo dabartinį kūrybos etapą vadina asmeninio braižo ieškojimu. Smalsumas skatina ją išbandyti skirtingas meninės raiškos priemones ir ieškoti tinkamiausio būdo kiekvienai idėjai perteikti. Didelę jos kūrybinės veiklos dalį sudaro dizainas ir meniniai tyrimai.
Šiuo metu daugiausia laiko moteris skiria magistrantūros studijoms, todėl kūryba dažnai vyksta eksperimentuojant, pažįstant įvairias medžiagas ir plėtojant konceptualias idėjas.
Jai įdomūs kūriniai, kurie ne tik atlieka tam tikrą funkciją ar yra estetiškai patrauklūs, bet ir kelia klausimų.
Vienas tokių darbų – bakalauro studijų metu sukurtas objektas „Tarp“. Jame I. Vilė tyrinėjo dvi priešingas emocines būsenas – įtampą ir ramybę. Šiame darbe svarbi buvo ne tik objekto forma, bet ir tai, kokias emocijas ji gali perteikti.
„Dar neturiu vieno nusistovėjusio kūrybinio braižo. Šiuo metu man svarbiau tyrinėti skirtingas raiškos galimybes ir atrasti, kuri iš jų geriausiai atskleidžia konkrečią idėją“, – tikino Inga.
Kūryboje ieško atsakymų apie žmogų ir visuomenę
Pašnekovė įkvėpimo dažniausiai semiasi iš kasdienybės, žmonių elgesio ir socialinių reiškinių. Kartais idėja prasideda nuo visai nedidelės detalės, kuriai įprastai neskiriame daug dėmesio. Vis dėlto menininkę domina ne tik patys daiktai ar reiškiniai, bet ir tai, kas slypi už jų: kodėl žmonės priima vienokius ar kitokius sprendimus, siekia tam tikrų idealų ir kaip jų pasirinkimus veikia aplinka bei visuomenės lūkesčiai.
Nors I. Vilės kūrybinės temos keičiasi, ji pastebi nuolat sugrįžtanti prie žmogaus santykio su aplinka, emocijomis ir savimi: „Mane domina prieštaravimai – tarp to, ką jaučiame ir ką parodome, tarp to, kas tikra ir kas tik atrodo tikra.“
Šiuo metu magistrantūros studijose ji tyrinėja žmogaus individualumo ir visuomenėje formuojamų idealų santykį. I. Vilę domina paradoksas, kad šiandien žmonės skatinami būti savimi, tačiau kartu nuolat susiduria su tam tikrais standartais, kuriuos tarsi turėtų atitikti.
Keičiasi ne tik menininkės kūrybos temos, bet ir požiūris į kūrybinį procesą. Anksčiau ji daugiau dėmesio skirdavo galutiniam rezultatui, estetikai ir techniniam atlikimui.
Jai svarbesni tampa tyrimas, eksperimentai ir galimybė paskatinti žiūrovą susimąstyti. Menininkė pripažįsta, kad ne visada iš anksto žino, ką nori sukurti, tačiau būtent ieškojimas gali nuvesti netikėta kryptimi. Jos manymu, kūryba leidžia į rūpimus klausimus pažvelgti kitaip, nebūtinai ieškant vieno teisingo atsakymo.
Svarbu padėti vaikams patikėti savimi
Nors vaikystėje Inga svajojo tapti dailės mokytoja, pedagogika nebuvo iš anksto suplanuotas jos profesinis kelias. Pagrindinė jos kryptis buvo dizainas, todėl galimybę dirbti Dailės mokykloje moteris priėmė kaip naują patirtį ir išmėginimą.
Pradėjusi mokyti, I. Vilė suprato, kad svarbu ne tik perduoti technines žinias, bet ir paskatinti vaikus savarankiškai mąstyti, pasitikėti savo idėjomis bei nebijoti eksperimentuoti.
„Techninių įgūdžių galima išmokti, tačiau svarbiausia, kad mokinys pasitikėtų savimi ir drąsiai įgyvendintų savo idėjas. Kai vaikas mano, kad jo sumanymas netinkamas, jam tampa sunkiau kūrybiškai atsiskleisti“, – pabrėžė mokytoja.
Pamokose ji skatina mokinius ieškoti individualių sprendimų ir nebijoti klysti. Pasak I. Vilės, kūryboje nebūtinai egzistuoja vienas teisingas atsakymas, o netikėta idėja kartais gali tapti įdomiausia kūrinio dalimi.
Iš mokinių mokosi ir pati
Dirbdama su mokiniais ji pastebi: vaikai dažnai į užduotis pažvelgia visai kitaip, nei tikimasi iš pradžių. Jai ypač įdomu stebėti, kaip skirtingai jie interpretuoja tą pačią temą ir kokius savitus sprendimus atranda. Kartais mokiniai sugalvoja tokių idėjų, apie kurias mokytoja nebūtų pagalvojusi, o būtent šie netikėti sprendimai jų darbus padaro įdomesnius.
Ingai svarbu ne tik perduoti mokiniams žinias, bet ir pačiai iš jų mokytis. Stebėdama vaikų kūrybą ji mato, kaip skirtingai galima suprasti tą pačią užduotį ir atrasti savitų jos įgyvendinimo būdų.
„Suderinti mokytojos darbą, asmeninę kūrybą ir magistrantūros studijas šiuo metu nėra paprasta. Asmeninei kūrybai laiko beveik nelieka, tačiau kartais netikėtai kilęs noras ką nors sukurti paskatina atrasti jo net tada, kai atrodo, kad visos dienos valandos jau suplanuotos“, – teigė Inga.
Šiuo metu magistrantūros studijos yra viena pagrindinių jos kūrybinės veiklos formų. Mokytojos darbas taip pat papildo asmeninę kūrybą. Ruošdamasi pamokoms I. Vilė ieško naujų technikų, domisi kitais kūrėjais ir jų darbais, ieško įdomių pavyzdžių, todėl pati nuolat mokosi.
Nors kartais tenka pasirinkti, kuriai veiklai skirti daugiau dėmesio, mokytoja įsitikinusi, kad ilgainiui šios patirtys viena kitą praturtins.
Kūrybiškumas svarbus ne tik menininkams
Inga norėtų, kad Dailės mokykloje įgyta patirtis mokiniams būtų naudinga ir vėliau, nepriklausomai nuo to, kokią profesiją jie pasirinks.
„Jeigu baigę mokyklą mokiniai nebijos išsakyti savo idėjų, gebės kritiškai vertinti aplinką ir išliks smalsūs, manau, tai jau bus labai vertingas rezultatas“, – įsitikinusi mokytoja.
Darbas Dailės mokykloje pakeitė ir I. Vilės požiūrį į miestą. Čia ji geriau pažino vietos kūrybinę bendruomenę ir pamatė, kiek joje esama iniciatyvų bei kultūrinių galimybių.
Anot jos, norint kurti, nebūtina gyventi didmiestyje. Kartais įkvėpimas ir galimybės slypi visai šalia – kasdienėje aplinkoje, tereikia juos pastebėti arba patiems imtis iniciatyvos.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
