Ne be reikalo mūsų protėviai mokė: „Kalbėjimas – sidabras, o tylėjimas – auksas“. Ko gero, kiekvienas nekart esame pasigailėję, kad laiku neprikandome to slapto savo priešo – liežuvio. Būtent jis kartais sužlugdo šeimas, gyvenimus, karjeras ir net valstybes.
Kad esi apraizgytas įvairiausiais asmeninių duomenų rinkimų mechanizmais, įsitikini gavęs kokį reklaminį bukletą iš firmos, su kuria neturėjai jokių reikalų. Ir tik geriau pakaušį pakrapštęs, prisimeni, kad kažkada, susigundęs nerealia galimybe išlošti kokią svajonių kelionę (o galinga pagunda, ir šventieji suklumpa), užpildei skrajutę.
Gyvename tokiu metu, kai informacinių technologijų (IT) progreso mastus ir galimybes, panašu, net suvokti sunku. Ir ne tik eiliniam žmogeliui, bet, pasirodo, ir aukštiems valstybės tarnautojams. Visi prisimename, kokį skandalą sukėlė „Wikileaks“ išplatinti slapti dokumentai.
Tačiau tikrųjų sekimo mastų mes, ko gero, net neįsivaizduojame. Ir prabilti apie tai, kaip parodė amerikiečio Edvardo Snowdeno patirtis, labai labai pavojinga. Gal jam galima paminklą pastatyti už ryžtą atskleisti slaptus duomenis, tačiau, mano galva, JAV jis pasirašė mirties nuosprendį. Arba užsinėrė amžino tremtinio kilpą. Su tokia supervalstybe dėl vieno pabėgėlio nenori pyktis nei didžiulė Rusija, nei mažytė Kuba, paskutinę minutę atsisakiusi jį įsileisti. Ir kokia nykštukė bėgliui pasirodo besanti mūsų planeta.
Na, o diplomatai ir vakare – prieš miegą, ir ryte – vos tik galvoje ima suktis sraigteliai, vietoj „sveikamarijos“ turi ištarti „Liežuvis – mano priešas“. Ir taip bent dešimtį kartų. Deja, toji klastingoji valdžios galia užliūliuoja ir atšipina pagrindinį diplomatų ginklą – protą. O kai iš ėriukų išauga milžinai, jie tampa dideli avinai.
Skandalingai išgarsėjo Užsienio reikalų ministerijos (URM) klerkai Vengrijoje ir Azerbaidžane, kurių „bravūros perliukai“ pažiro www.youtube.com. Pliurpė apie šį bei tą, patraukė „per dantį“ premjerą A. Butkevičių, pasiūlę prieš kelionę į Sankt-Peterburgą, jam į kišenę įmesti „kramtoškės“, uostomojo tabako ar „sėmkių“, kikeno linksmai iš savo sąmojų apie Prezidentę, paatviravo dėl armėnų ir azerbaidžanų tikėjimo, praslydo net tas žodelis, kurį televizijos blokuoja pyptelėjimu… (Ką čia, aukštasis patricijų luomo pilotažas, ne plebėjams suprasti.) O kažkieno IT „ausis“ budėjo. Ir ne tik klausėsi, bet ir „išmetė“ šitą jovalą į viešąją erdvę. Akivaizdu, nesukalbėjo klerkai tos diplomatų maldelės ryte…
Įvykiai įgavo šampano kamščio pagreitį: nors Seimo užsienio reikalų komitetas ir bandė „dengti“ plepius, Vyriausybė trečiadienį pasiūlė Prezidentei atšaukti ambasadorius Vengrijoje ir Azerbaidžane. Ši apsisprendė žaibiškai ir ketvirtadienį, prieš išvykdama į JAV, brūkštelėjo savo parašą ant dekreto. Ir… anei pypkės, anei dūdos…
Tiesa, užsienio reikalų ministras buvo užsiminęs apie kokią vietelę nusižengėliams. Ko gero, šiltą.
