Tomo Lagūnavičiaus performanso filosofinė ir menotyrinė analizė
2026 m. rugpjūčio 16 d., 11 val. 49 min. Buvusi Thomaskirche – „Hava Gulec Living Room“, Gelsenkirchenas, Vokietija.
Anotacija
Tomo Lagūnavičiaus performansas „AŠ NIEKO NETURIU“ kelia fundamentalų filosofinį klausimą: kas lieka žmogui, kai jis praranda tikėjimą, ryšį su bažnyčia, ankstesnę tapatybę ir įsitikinimą, kad gyvenimas turi iš anksto nustatytą prasmę? Buvusios bažnyčios erdvėje šis klausimas įgyja ypatingą simbolinę reikšmę. Čia susiduria istorinė sakralumo atmintis ir šiuolaikinio žmogaus egzistencinis neapibrėžtumas. Performansas interpretuojamas kaip konceptualus veiksmas, kuriame neturėjimas tampa ne vien praradimo, bet ir savęs pažinimo problema.
Raktažodžiai: Tomas Lagūnavičius, performansas, neturėjimas, tikėjimas, sakralumas, egzistencija, konceptualusis menas.
- Buvusi bažnyčia – prarastos prasmės erdvė
„AŠ NIEKO NETURIU“ – tai trumpas, tačiau radikalus teiginys. Jis gali reikšti materialinį nepriteklių, prarastus santykius, tikėjimo krizę arba žmogaus susidūrimą su savo egzistencijos trapumu. Tačiau buvusios bažnyčios erdvėje šis sakinys įgyja platesnę filosofinę reikšmę.
Bažnyčia tradiciškai buvo vieta, kurioje žmogus ieškojo atsakymų į klausimus apie gyvenimą, mirtį, kaltę, atleidimą ir amžinybę. Ji simbolizavo tikėjimo bendruomenę ir aukštesnę prasmės tvarką. Tačiau pasikeitusios paskirties bažnyčia tampa erdve, kurioje galima klausti: kas atsitinka, kai ankstesnės prasmės sistemos nebeužtikrina žmogaus egzistencinio saugumo?
Svarbu pabrėžti, kad buvusios bažnyčios funkcijos pasikeitimas savaime nereiškia religijos ar tikėjimo išnykimo. Vis dėlto meninėje interpretacijoje ši erdvė gali tapti metafora žmogaus santykiui su praeitimi, tradicija ir prarastais autoritetais.
Tomo Lagūnavičiaus performanso pavadinimas susieja asmeninę patirtį su kultūriniu klausimu. Ar žmogus turi tikėjimą kaip savo nuosavybę? Ar jis gali jį prarasti taip pat, kaip prarandamas materialus daiktas? O gal tikėjimas yra nuolatinis santykis, kurio negalima paprasčiausiai turėti?
- Neturėjimo ontologija: kas lieka, kai nebelieka turimo?
Filosofiniu požiūriu žodis „turiu“ suponuoja santykį tarp žmogaus ir to, ką jis laiko savo. Tačiau žmogaus tapatybė dažnai grindžiama ne tik materialiais objektais, bet ir socialiniu statusu, įsitikinimais, religine priklausomybe bei kitų žmonių pripažinimu.
Kai šie pagrindai susvyruoja, žmogus gali susidurti su klausimu, ar jis yra daugiau negu tai, ką turi.
Martino Heideggerio filosofijoje žmogaus būtis negali būti suprantama vien kaip turimų objektų suma. Žmogus egzistuoja pasaulyje, interpretuoja savo padėtį ir nuolat susiduria su savo galimybėmis (Heidegger, 1927/1962). Šiuo požiūriu neturėjimas gali tapti situacija, kurioje žmogus priverstas iš naujo permąstyti save.
Vis dėlto praradimas savaime neišlaisvina. Jis gali sukelti skausmą, nesaugumą ir bejėgiškumą. Todėl performanso filosofinė reikšmė nėra neturėjimo idealizavimas, bet klausimo iškėlimas: ar žmogus gali išsaugoti savo vertę, kai nebeturi įprastų jos įrodymų?
„AŠ NIEKO NETURIU“ šiuo požiūriu tampa egzistenciniu eksperimentu. Žiūrovas kviečiamas patikrinti, kiek jo paties gyvenimas priklauso nuo turėjimo, pasiekimų ir išorinio pripažinimo.
- Tikėjimo krizė ir gyvenimas be absoliučių garantijų
Performanso pavadinimas buvusioje bažnyčioje neišvengiamai iškelia tikėjimo praradimo klausimą. Tačiau kūrinio nereikėtų suprasti vien kaip religijos atmetimo. Jis gali kalbėti apie situaciją, kai žmogus nebeturi ankstesnio tikrumo, tačiau dar nežino, kuo jį pakeisti.
Friedricho Nietzsche’s teiginys „Dievas mirė“ apibūdina kultūrinę krizę, kai tradiciniai metafiziniai autoritetai nebegali savaime garantuoti visuotinai priimtos gyvenimo prasmės (Nietzsche, 1882/1974). Šiame kontekste performansas primena žmogaus susidūrimą su pasauliu, kuriame atsakymai nebėra iš anksto duoti.
Kai nebelieka ankstesnių tikėjimo atramų, kyla pavojus pasiduoti nihilizmui – įsitikinimui, kad niekas nebeturi vertės. Tačiau galima ir kita galimybė: pripažinti neapibrėžtumą ir iš naujo permąstyti savo vertybes.
Søreno Kierkegaard’o filosofijoje tikėjimas susijęs su asmeniniu egzistenciniu santykiu ir atsakomybe, o ne vien su priklausymu institucijai (Kierkegaard, 1843/1983). Todėl žmogaus tikėjimo krizė nebūtinai reiškia visų dvasinių klausimų pabaigą. Ji gali reikšti, kad ankstesni atsakymai nebegali būti priimami automatiškai.
Performansas palieka žiūrovą būtent šioje neapibrėžtoje situacijoje: žmogus gali nebeturėti atsakymo, tačiau vis dar gali ieškoti.
- Ką daryti žmogui, kuris nieko neturi?
Tai svarbiausias performanso klausimas. Pripažinti neturėjimą galima dvejopai: kaip galutinį pasidavimą arba kaip sąžiningą savo padėties suvokimą.
Pirmuoju atveju žmogus nusprendžia, kad praradus ankstesnius gyvenimo pagrindus nebelieka nieko, dėl ko verta veikti. Antruoju atveju jis pripažįsta savo nežinojimą, tačiau neatsisako atsakomybės už savo gyvenimą.
Jean-Paul Sartre’o egzistencializmas pabrėžia, kad žmogus negali visiškai perkelti atsakomybės už savo pasirinkimus išoriniams autoritetams. Net ir tada, kai gyvenimo prasmė nėra garantuota, žmogus veikia, renkasi ir kuria savo santykį su pasauliu (Sartre, 1946/2007).
Emmanuelio Levino etika papildo šią perspektyvą: žmogaus egzistencija negali būti atskirta nuo atsakomybės kitam žmogui (Levinas, 1961/1969). Net jei žmogus praranda tikėjimą ar ankstesnę tapatybę, jis vis dar gali rūpintis kitu, padėti, kurti santykius ir dalyvauti bendrame pasaulyje.
Taigi žmogui nebūtina iš karto rasti galutinę gyvenimo prasmę. Jis gali pradėti nuo paprastesnių dalykų: pripažinti tikrovę, neapsimetinėti, kad viską žino, atsisakyti saviapgaulės ir atsakingai pasirinkti kitą savo veiksmą.
Neturėjimas nepanaikina visų galimybių. Jis gali parodyti, kad žmogaus vertė nėra visiškai tapati jo nuosavybei, statusui ar įsitikinimų tvirtumui.
- Performansas kaip konceptualusis menas
Menotyriniu požiūriu „AŠ NIEKO NETURIU“ galima interpretuoti konceptualiojo performanso tradicijoje, kurioje kalba ir idėja tampa esminėmis kūrinio struktūros dalimis.
Sol LeWitt pabrėžė koncepto svarbą konceptualiajame mene (LeWitt, 1967). Šiuo atveju pats pavadinimas veikia kaip filosofinis teiginys, kurio reikšmę formuoja buvusios bažnyčios aplinka ir žiūrovo patirtis.
Žodis „AŠ“ nurodo individualų subjektą. „NIEKO“ panaikina įprastas turėjimo ribas, o „NETURIU“ nusako santykį su tuo, kas prarasta arba niekada nepriklausė žmogui. Šių žodžių junginys sukuria paradoksą: teiginys skamba galutinai, tačiau jo reikšmė lieka atvira.
Žiūrovas gali klausti ne tik to, ką prarado menininkas, bet ir to, ką pats laiko būtina savo egzistencijai. Todėl kūrinys tampa ne vien asmeniniu pareiškimu, bet ir platesne filosofine situacija.
Išvada
Tomo Lagūnavičiaus performansas „AŠ NIEKO NETURIU“, atliktas 2026 m. rugpjūčio 16 d. 11 val. 49 min. buvusios Thomaskirche, „Hava Gulec Living Room“, erdvėje Gelsenkirchene, atveria žmogaus santykio su tikėjimu, tapatybe ir gyvenimo prasme problemą.
Buvusi bažnyčia tampa simboline vieta, kurioje susitinka praeities prasmių struktūros ir dabarties neapibrėžtumas. Performanso pavadinimas skatina permąstyti, ar žmogaus egzistencijos vertė priklauso nuo to, ką jis turi, ar nuo to, kaip jis gyvena ir elgiasi.
Ką daryti žmogui, kuris nieko neturi? Pripažinti neturėjimą, tačiau nepaversti jo galutiniu nuosprendžiu. Išsaugoti gebėjimą klausti, veikti ir būti atsakingam už kitus.
Galbūt svarbiausia performanso mintis yra ta, kad žmogus neprivalo turėti visų atsakymų, kad galėtų gyventi prasmingai.
Neturėti – nereiškia neegzistuoti. Prarasti tikėjimą – nebūtinai reiškia prarasti gebėjimą ieškoti prasmės. O pripažinti tuštumą – dar nereiškia joje pasilikti.
Literatūra
Heidegger, M. (1962). Being and time (J. Macquarrie & E. Robinson, Trans.). Blackwell. (Original work published 1927).
Kierkegaard, S. (1983). Fear and trembling; Repetition (H. V. Hong & E. H. Hong, Trans.). Princeton University Press. (Original work published 1843).
Levinas, E. (1969). Totality and infinity: An essay on exteriority (A. Lingis, Trans.). Duquesne University Press. (Original work published 1961).
LeWitt, S. (1967). Paragraphs on conceptual art. Artforum, 5(10), 79–83.
Nietzsche, F. (1974). The gay science (W. Kaufmann, Trans.). Vintage Books. (Original work published 1882).
Sartre, J.-P. (2007). Existentialism is a humanism (C. Macomber, Trans.). Yale University Press. (Original work published 1946).
