Šešiasdešimt metų – daug ar mažai? Deimantines vestuves atšventusiems Elenai ir Vincui Toleikiams – tai džiaugsminga sukaktis, kartu nueitas ilgas gyvenimo kelias. Prieš šešiasdešimt metų – 1953 m., rugpjūčio 28 d., tuomet tik 22 metų Elena ir kiek vyresnis – 28 metų – Vincas susituokė Kvėdarnoje. Jie, vienas kitą paremdami, Plungėje savo rankomis pasistatę namus, užaugino gausų atžalų būrį. Elena ir Vincas Toleikiai sulaukė 5 vaikų, 10 anūkų ir vieno provaikaičio.
Kažkada buvę aktyvūs visuomenininkai, garbaus amžiaus senoliai abu labai aiškiai prisimena savo pirmąjį susitikimą, kuomet, pasibaigus šokiams, susitiko jų žvilgsniai. Ponas Vincas pasakojo, kad tąkart po šokių šūktelėjęs būriui mergaičių, o atsisukusi tik Elena. Tą pačią akimirką jis supratęs, kad tai ji, jo gyvenimo antroji puselė.
„Geras mano vyras, auksinis vyriškis – eilėraščius rašo, groja, muzikuoja, o dabar ir mane prižiūri. Šiuo metu sveikatos nebėra, iš lovos neišlipu. Tėvukas man labai padeda – pavalgydina ir lovelę pataiso. Pats patalynę keičia, o kai reikia, ir vaistus suleidžia“, – gyrė savo sutuoktinį ponia Elena. Ji pasakojo, kad prieš trejus metus lūžusi koja bei kita liga jai laisvai judėti nebeleidžia, dabar nuolatos pagalbos reikia.
„Mano Elena labai gera šeimininkė, vaikams nereikėjo jokių darželių, pati 15 metų nuo vaikų neatsitraukė, namų ūkį tvarkė. Labai gražiai siuvo – ir sau, ir kitiems. Tik sulaukusi ketvirtosios atžalos pradėjo dirbti žemės ūkio valdyboje.
Aš pats nuo mažens literatūros mėgėjas buvau, kūriau eiles, grojau, žmones linksminau. Literatų klube „Vingiorykštė“ aktyviai dalyvaudavau, visoje Lietuvoje kartu su poete Rože Valiūniene, a. a. Birute Lengveniene ir kitais savo eiles skaičiau. Žmona mane visada palaikė, skatino, kartu į išvykas važiuodavome“, – prisiminė ponas Vincas, apgailestaudamas, kad dabar jau sveikata ir galimybės kitokios.
Jis prasitarė labai besidomįs ir savo giminės istorija, kuri, pasak pašnekovo, siekia gilią senovę ir galimai bajoriškas šaknis. Ponas Vincas pasakojo, kad panašu, jo giminė gali turėti sąsajų su Kvėdarnos kunigaikščiu Giniotu, kuris galėjęs būti pono Vinco senelio protėvis.
Vincas prisiminė kažkada norėjęs tapti kunigu, tačiau sesuo jį pašiepdavusi: „Atsirado mat raštininkas, baigei 4 klases ir eik prie trinkos“. Tad kunigu išsimokyti nespėjo, reikėjo visą gyvenimą dirbti, o sutikus savo išrinktąją Eleną, ir noras praėjo. Tačiau domėtis viskuo, plėsti akiratį – visą gyvenimą nenustojo.
Išvykdami pasiteiravome, ką „deimantiniai“ sutuoktiniai patartų jaunoms šeimoms?
„Svarbiausia būti ištikimiems, sąžiningiems. Jei tikrai mylit – ženkit žingsnį iš karto. Jei per ilgai rinksitės – visai susipainiosite. Atėjus laikui, reikia klausyti širdies. Aš paklausiau ir džiaugiuosi. Visą gyvenimą vienas kitą pagarboje laikome“, – sakė ponas Vincas.
Jam paantrino ir Elytė – svarbiausia mylėti ir gerbti vienas kitą be jokių išvedžiojimų ir neieškoti priekabių.
