Kaskart negaliu atsistebėti tuo, kaip vienas įvykis tarsi sudrasko ramybės skraistę. Lyg ir viskas buvo gerai su tuo Bendruoju pagalbos centro (BPC) numeriu 112. Tiesa, pasigirsdavo nusiskundimų, kad sugaištamas laikas, kol sujungiama su reikiama specialiąja tarnyba, tačiau, kita vertus, tikėjome, kad, kaip rodoma užsienio filmuose, tuo pačiu kritiškiausiu momentu visgi galėsime prisišaukti pagalbą. Tačiau nužudytos septyniolikmetės panevėžietės pastangos parodė, kad ši viltis – tik tuščia iliuzija.
Šalies Prezidentė reikalauja atsakomybės, nes BPC steigimas kainavo apie 80 mln. litų mokesčių mokėtojų pinigų. Žinoma, niekis, palyginus su tuo, kad nebėra jauno žmogaus, tačiau vis dėlto – pinigai didžiuliai. Taip, dabar paskelbta „raganų medžioklė“, ir kažkieno galvos tikrai turėtų lėkti. Tačiau kažkodėl mano bitės sufleruoja, kad ir vėl nukentės „iešmininkai“.
Bet juk, kaip rašo „Lietuvos rytas“, nustatyti skambinančiojo vietą visas Europos Sąjungos valstybes įpareigoja speciali direktyva, dėl kurios nevykdymo Lietuva net į teismą buvo paduota, bet lyg ir apsukriai „sumėtė pėdas“. Mat, kaip dienraščiui teigia S. Buškevičius, 2009 m. „Europos Komisijai išsiųsta Lietuvos ataskaita buvo suklastota. Kas tai padarė, apgavo ne tik Europos Komisiją, bet ir Lietuvą“. Beje, jei ieškoma „iešmininkų“, vargu, ar tiks tai padariusiojo galva, nes ji, ko gero, kitos „svorio kategorijos“ savininko. Greičiausiai šis žmogus nenukentės, nes laikas viską nurašo. Juolab kad ir Seimas jau kitos kadencijos. Juk, pavyzdžiui, jei per 23 nepriklausomybės metus valdžioje jau 17-asis sveikatos apsaugos ministras, kas suras kaltąjį, kodėl kaimo žmogui po tų nesibaigiančių reformų vis sunkiau prisišaukti medikus?
Dabar, po nelaimės, visi tik rankomis skėsčioja – kas galėjo žinoti? Na, proto bokštu tikrai nereikia būti, kad suvestum galus, jog anksčiau ar vėliau panaši situacija tikrai susiklostys. Tai – kaip tiksinti bomba, ir tik laiko klausimas buvo, kada ji sprogs.
Dar pasigirsta kalbų, kad gal atvirkščiai – kažkas (įtarimą kelia aukšti politikai) labai nenorėjo, jog egzistuotų galimybė bet kurią akimirką nustatyti buvimo vietą. Sakykim, koks politikas skelbiasi, kad yra dalykinėje konferencijoje, o pats mėgaujasi žavios asistentės glėbyje. Ims kas nors iš visa galinčio pateptųjų luomo (tam įsakius, o anam panorėjus) ir sužinos, ar, neduok Dieve, koks landus „žurnaliūga“ išknis, kad „dievo avinėlis“ yra paprasčiausias paršas. Ar tik ne todėl buvo padėtas kryžius ant viso šio reikalo – nereikia čia mums jokių ten vietų buvimo nustatymo?
Dabar, deja, šaukštai po pietų – už tokį nusikalstamą aplaidumą teko sumokėti skaudžią kainą. Kol valdininkai, kratydamiesi atsakomybės, riejasi, kas iš mūsų bus kitas, kurio pagalbos šauksmas pasiklys?
