Spalio 7 dieną Rusijos muitinė gavo šalies vartotojų teisių gynimo tarnybos „Rospotrebnadzor“ vadovo Genadijaus Oniščenkos nurodymą stabdyti Lietuvos pieno įmonių produkcijos įvežimą ir persiuntė šią informaciją regionams. Nuo tos dienos prasidėjo ir iki šiol tęsiasi vadinamasis pieno karas. Tuo pat metu pasklido kalbos, jog Lietuvos pieno perdirbėjai, norėdami kompensuoti dėl draudimo patirtus nuostolius, kels šių produktų kainas vietos rinkoje. Šiais ir kitais ūkininkams svarbiais klausimais ir kreipėmės į Žemės ūkio rūmų pirmininką Andriejų Stančiką.
– Norime paklausti, ar prekybos su Rusija apribojimai kaip nors atsilieps pieno supirkimo kainoms? Ar Plungės r. ir Rietavo sav. ūkininkai, parduodantys pieną, turėtų dėl to jaudintis? O gal pieno perdirbėjų patirti nuostoliai „nusės“ pieno produktų kainose?
– Prekybos su Rusija apribojimai jau atsiliepė Lietuvos pieno gamintojams – pieno supirkimo kainos krito. Vartotojai ypatingų pokyčių nepajus, kadangi prekybos centruose lietuviški produktai turi konkuruoti su įvežtine produkcija, pakėlus kainas, jie taptų mažiau konkurencingi.
Taip pat kalbėta su perdirbėjų atstovais. Šie patikino, kad drastiškų kainos kitimų nebus – bent jau iki Naujųjų metų. Žaliavinio pieno supirkimo kainas reguliuoja pasaulinių rinkų situacija, todėl jos kiek krito, bet ne drastiškai. Situacija yra tokia, kokia yra, ūkininkų jaudulys nedaug ką pakeistų.
Žemdirbių savivalda – Žemės ūkio rūmai – šią problemą sprendžia per tarptautines organizacijas. Kreiptasi į Copa-Cogeca (Europos Sąjungos žemdirbių bei jų kooperatyvų organizacijos), šis klausimas iškeltas Pasaulinėje pienininkystės federacijoje. Reikia pabrėžti, kad Copa-Cogeca greitai ir efektyviai sureagavo į mūsų problemas ir kreipėsi į Europos Komisiją, Prekybos komisarą. Taip pat šis klausimas iškeltas Pasaulinės prekybos organizacijos tarybos posėdyje. Lietuva yra šių tarptautinių organizacijų narė, todėl neturėtų likti viena, kai iškyla panašios problemos.
– Kiek žinome, oficialiai pieno produkcijos įvežimas į Rusiją dar neatšauktas. Bet ne vienam jau teko susidurti, kad Rusijos rinkai skirtieji –
geresni nei vietoje parduodami pieno produktai. Kokia būtų jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Esu įsitikinęs, kad į Rusiją pieno produktai iškeliauja pačios geriausios kokybės, nes tokių reikalavimų kaip rusai nekelia nė viena kita valstybė. Liūdna, bet tenka pripažinti, kad vietinėje rinkoje, lietuvaičiams, parduotuvėse – tai, kas liko. Žinoma, nesakau, jog tai nekokybiški ar nesaugūs produktai, bet skirtumas yra. Tiesiog toks yra biznis.
– Teko girdėti, jog bus griežtinamas ir mėsos įvežimas į Rusiją. Jūsų manymu, tai tik gandai, ar ūkininkams, užsiimantiems būtent šia šaka, jau reikėtų sunerimti dėl galimo kainų kritimo?
– Atvėsintos mėsos eksportas į Rusiją buvo sustabdytas šių metų vasario mėnesį ir tik neseniai panaikintas. Tai buvo gana nemažas smūgis mėsos gamintojams, kainos krito kone penktadaliu ir dabar, atnaujinus eksportą, jos išlieka žemos, nes perdirbėjai, savaime suprantama, nori iš to uždirbti. Juk jie puikiai supranta, kad ūkininkas, nenorėdamas į tvartą vesti mėsinio galvijo, stengsis jį parduoti. Kai kaina maža, žmogui nebėra kur trauktis. Bet jei ir toliau taip bus, manau, kad patys ūkininkai ieškos kelių į užsienio rinką. Tolesnius Rusijos veiksmus šiuo klausimu sunku prognozuoti – juose nemažą vaidmenį vaidina politika.
– Ūkininkams svarbu ne tik pieno ar galvijų supirkimo kainos, bet ir tiesioginės išmokos. Teko skaityti, kad Briuselyje pavyko susiderėti dėl jų, gal galėtumėte pakomentuoti plačiau?
– Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos tarybai metu priimti galutiniai sprendimai dėl ateinančio finansinio laikotarpio Bendrosios žemės ūkio politikos. Išmokos padidėjo, lyginant su tuo, ką mums siūlė pradžioje, kai buvo tik pristatomi naujojo laikotarpio planai. Teoriškai nuo 2014 m. tiesioginės išmokos turėtų augti, bet… Praktiškai liko viena problema – Lietuvos derybininkams nepavyko įtikinti ES, kad realiai Lietuvoje yra daugiau žemės ūkio paskirties žemės, nei numato europiniai teisės aktai. Tiesioginių išmokų vokas Lietuvai bus skaičiuojamas pagal 2009-ųjų metų deklaracijos duomenis – 2 640 000 ha. Tuo tarpu jau dabar Lietuvoje yra deklaruota apie 3 milijonus ha žemės ūkio paskirties žemės. Šis plotas dar gali didėti iki 3,4 milijonų ha. Taigi, kai 2,6 milijonams ha paskaičiuotas vokas padalinamas 3 milijonams – išmokos mažėja.
