Kažkas ne taip su ta Seimo vadovo kėde: vos žmogus klesteli į ją, kaip mat pasikeičia. Prisiminkite „šoumeną“ Arūną, braute prasibrovusį iki savo „žvaigždžių valandos“. Pirmieji jo žingsniai buvo draudimai žiniasklaidai. Buvusio „saviškio“ įvaizdžio neliko nė šešėlio – žąsis kiaulei ne draugė. Dabar visada perjungiu kanalą, jei jame šmėžuoja vėl toks savu norintis atrodyti tas buvęs trečiasis asmuo. Ne, ne dėl žurnalistų brolijos apmaudu. Nemėgstu dviveidžių.
Konfliktu su žurnaliste Rita Miliūte Seimo „spykerio“ karjerą pradėjo ir „darbietė“ Loreta Graužinienė. Nepatiko neparankūs klausimai. Kas čia dabar besupaisys, ėmėsi ji kokių žygių, kad žurnalistė būtų eliminuota iš TV, ar buvo išpūstas burbulas. (Bet protingi žmonės sako, jog nebūna dūmų be ugnies.)
Manau, ne tik mane glumina kai kurie L. Graužinienės poelgiai (kad ir atsiprašymas už Prezidentę ar posakis, kad ji esanti šalies vadovė…). Gal bandyta atsirevanšuoti dėl nesėkmingo pretendavimo į ministrus? Ak, sunku suvokti jau pirmoje savo oficialioje kalboje „moteriškai paslaptinga“ prisistačiusios Seimo vadovės sielos slėpinius. Ypač žvelgiant iš provincijos tolių.
Kažkur nugirdau gana įdomią mintį, kad tokia situacija gali būti gera pamoka sėdusiesiems ne į savo vežimą. Na, bet ką daryti, jei partija liepė?
Todėl geriau būti katinu. Kad nereikėtų pagal komandą nei mygtukų spaudyti, nei ant ambrazūros gultis.
Politikos koridoriai ilgi ir painūs. Štai dabar ant opozicijos atsarginių suolelio atsidūrę dešinieji suokia treles apie neva mažus atlyginimus, pensijas ir tiesiog būtinybę juos kelti. (Gal jau tie naivuoliai rinkėjai pamiršo, kas „išperėjo“ naktinę reformą?)
Deja, valdančiosios koalicijos kairieji ne ką blogiau „kabina makaronus“. Juk, kai „rovėsi“ į valdžią, ak, kokias kalbas rėžė apie būtinybę įvesti progresinius mokesčius, kurių daugiau turėtų atseikėti turtingesnieji. O dabar, kai rankose spaudžia valdžios vairą, mykia, kad iš tų šiaudų nebus grūdų. (Išsitrauks šią dūdelę, kai bus opozicijoje.)
Taigi mano bitės sako, kad politika – šlykštus reikalas. O ką daryti, jei protą aptemdo didžiausia priklausomybė – valdžios troškulys? Viskas gyvenime turi savo kainą.
Spalį „darbiečių“ iniciatyva Seime bandyta įtvirtinti įstatymo pataisą, kuri įteisintų galimybę Lietuvoje skersti gyvūnus košerinei mėsai ir eksportuoti ją į Izraelį. Man atrodo, kad ritualinis gyvulių skerdimas – itin žiaurus, nes jie skerdžiami neapsvaiginti. Taip, nesu vegetarė, bet mano a. a. tėvelis sakydavo, kad paskersti paršiuką be kančios gyvuliui – šventas reikalas.
Nesiimsiu vertinti ekonominės šio klausimo pusės. Atmintyje – mama, įmetusi gerą glėbį šieno mūsų žalajai Majai, kasydama jai tarpuragį, kažką meiliai pusbalsiu kalba. Guodė ar guodėsi?
Mano galva, geriau tegu žydai skerdžia savo užaugintus gyvulius. „Košernai“, su rabinu ir visais ritualais. O mes jau kaip nors paprasčiau, žemaitiškai.
