Nors sakoma, kad tik lietuvis pasidžiaugs, jog dega kaimyno tvartas, drįsčiau abejoti. Nemanau, kad džiaugiamės išgirdę, jog kažkur sudužo lėktuvas ar tornadas nusiaubė namus, įvyko katastrofa, pareikalavusi dešimčių, šimtų žmonių aukų. Pasidžiaugi nebent tik dėl to, kad visa tai atsitiko ne tau, ne tavo šalyje, ne tavo artimiesiems. Ir tikrai iš laimės nešokinėjame, kad baisumai užgriuvo kažką kitą.
Vien pagalvojus apie tai, kaip jaučiasi artimieji, netekę pačių brangiausių žmonių per įvairias katastrofas, širdį spaudžia ir ašaros akyse tvenkiasi, tai kur čia džiaugsiesi.
Per televiziją žmonės vėl raginami aukoti sergantiems vaikams. Tikrai žinau, kad ne vienas ims savo telefoną ir aukos, o ne tyliai džiaugsis, kad sunkiai serga kažkieno vaikas. Ir ankstesnės akcijos parodė, kad lietuviai aukoja ne tik vaikams, bet ir gyvūnams, aukoja stokojantiesiems, tad ar teisinga nuomonė, kad mes, lietuviai, džiaugiamės kito nelaime? Ne tokie jau ir blogi lietuviai, gal tik labai susvetimėję.
Štai kalbėjome su kolegomis apie laidotuvių papročius ir nutarėme, kad nebėra anksčiau buvusio kaimyniškumo. Bet kaip tikėtis draugystės su kaimynais, jei į šermenis atvykęs artimasis, vietoj to, kad nakvotų pas gimines, apsistoja viešbuty. Aišku, liūdina šitoks susvetimėjimas, bet toks jau tas gyvenimas. Sako, kad nelaimė žmones suvienija, bet negi dabar linkėsime vieni kitiems bėdų tik dėl to, kad tik vieningi būtume.
Buvo viena masinė nelaimė – ekonominė krizė, bet, ko gero, ji labiau supriešino nei suvienijo. O dabar, jei tikėtume ekstrasensų pranašystėmis, Lietuvos laukia dar viena krizė. Ir buvusioji – tik šaknelės, palyginus su artėjančiąja. Jokiu būdu nesakau, kad šventai reikia tikėti tuo, ką išgirstame, bet pamąstyti verta.
Tiesa, manau, kad yra tokia kategorija žmonių, kurie patyliukais džiaugiasi dėl kitų klaidų. Ko gero, nereikia nė sakyti, patys atspėsite, jog kalba eina apie politikus. Nuo lapkričio 11-osios prasidėjusi Prezidento rinkimų kampanija įsisuko lyg pasiutpolkė: internetiniai tinklapiai mirgėte mirga nuo įvairiausių pranešimų apie apkaltą Prezidentei, apie nutekintą informaciją, apie VSD pareigūnų neatsakytus klausimus ir panašiai.
Sako, kad pilnatis gali nulemti ar įtakoti katastrofas, kataklizmus, kitus sunkiai suvokiamus dalykus, žmonių elgseną… Gal čia ir yra tiesos, bet tokiu atveju, iš šalies pasižiūrėjus į politikus, atrodo, kad jiems pilnatis – nuolat. Ir patikėkite, kartais būna jau visai „neskanu“, kai lyg ir protingiems žmonėms nebesvarbu, ką, kur ir kam sako, nes svarbiausiai – norimas postas.
Išvada – esu netipinė lietuvė (nesidžiaugiu kito nelaime). Ir pilnatis man nebaisi, kol kas (tikiuosi ir toliau) ji įtakoja tik sapnų gausumą. O kaip jūs?
