„Norint būti krepšininku, reikia ne tik klausytis, bet ir girdėti“

Labai daug gabių žmonių savo gyvenimą kuria svetur. Iš Lietuvos jie išvyksta ieškoti laimės, pasisemti kitokios gyvenimiškos patirties, o per didžiąsias šventes grįžta aplankyti artimųjų.

Sutikti Naujųjų į namus sugrįžę du jauni treneriai – trisdešimt dvejų JAV besidarbuojantis Alfredas Petkus bei Danijoje žaidžiančiu krepšinio treneriu dirbantis dvidešimt penkerių metų Gediminas Zybartas – nepamiršta savo krepšinio trenerio Genadijaus Glikmano. Gruodžio 31 d. jie lankėsi Plungės „Saulės“ gimnazijoje ir stebėjo, kaip treneris G. Glikmanas dirba su mažaisiais krepšininkais. Kas žino – gal iš jų užaugs naujos krepšinio žvaigždės?
Suteikdavo ir gyvenimiškų žinių
Lietuvos nusipelniusiam krepšinio treneriui G. Glikmanui teko net ant suolelio palypėti, kad galėtų apkabinti atvykusius jo aplankyti buvusius auklėtinius A. Petkų bei G. Zybartą.
Alfredas mums pasakojo, kad dar vaikystėje mėgęs sportą – žaidęs futbolą, domėjosi lengvąja atletika, bet gyvenimo kelią lėmė meilė krepšiniui, įskiepyta, kaip jis pat prasitarė, griežto trenerio G. Glikmano.
„Treneris – griežtas, bet teisingas. Supratome, kad jis mus „spaudžia“ todėl, jog mato perspektyvą. Tie, kurie sugebėjome išgirsti, kas mums sakoma, gyvenimą siejome su krepšiniu. Nors jis mus mokė žaisti krepšinį, tačiau suteikdavo ir esminių gyvenimiškų žinių. Šiuo metu aš pats dirbu treneriu JAV, New Hampshire valstijoje, mažo miestelio mokykloje“, – pasakojo A. Petkus.
Sportininkas baigė Meino valstybinį universitetą, studijavo verslo vadybą. Dabar dirba matematikos mokytoju ir treniruoja merginų krepšinio komandą – „New Hampton Huskies“. Jaunuolis minėjo, kad vykti į JAV paskatinę jo tėveliai. „Turbūt savo šeimai nusibodau“, – šmaikštavo jis. „Dar būdamas moksleiviu nuvykau į Šilutės r. organizuotą Stepono Kairio stovyklą, o sporto mokyklos treneris pasiūlė vykti į Ameriką. Taip ir „įsisukau“ į gyvenimą už Lietuvos ribų. Žaidžiau krepšinį studentų lygoje, teko iškovoti II-ąją vietą. Deja, po traumos žaidėjo karjera baigėsi, pradėjau mokytojauti“, – prisiminė vaikinas.
„Gabumų neužtenka – reikia įdėti daug darbo“
JAV Alfredas dirba privačioje mokykloje, kur moksleivių tėveliai per metus už savo vaikų mokslą moka 52 000 dolerių. Vaikai motyvuoti, siekia tikslo. Pasak jo, čia mokosi net 34 skirtingų šalių žmonės, tad auditorija daugiakultūrė – yra rusų, kiniečių, moksleivių, atvykusių iš Nigerijos, praėjusiais metais buvo mergaitė iš Palangos. Atvykusiesiems iš toliau, mokykla skiria bendrabutį. O talentingiausieji gali pretenduoti į valstybinę stipendiją.
„Amerikoje gyvenu mažame miestelyje (apie 5 000 gyventojų), iki parduotuvės – gal 20 min., tad labai aktyvaus, triukšmingo laisvalaikio nepraktikuoju. Mėgstu žvejoti, vykstu į kalnus – laiką leidžiu gamtoje. Su Lietuva ryšiai nenutraukti – dažnai susiskambinam su treneriu G. Glikmanu, klausiu jo patarimų. Norėčiau gabiausiems lietuviams padėti susirasti tinkamą mokyklą JAV.
Norint tapti tikru krepšininku, vien gabumų neužtenka, reikia daug dirbti bei turėti kovotojo charakterį. Jei matome perspektyvų jaunuolį, siūlome jam vykti į JAV. Tam reikia ne tik rodyti gerus sportinius rezultatus, bet ir gerai mokytis. Rekomenduoju tik tuos mokinius, kurie pateikia savo rungtynių vaizdo įrašus, pažymius ar kviečiasi mane stebėti jų žaidimo. Suteikti rekomendaciją – labai didelė atsakomybė, netinkamam žmogui ją suteikus, galiu prarasti kolegų pasitikėjimą“, – pasakojo A. Petkus.
„Nuvažiavęs uždarbiauti –
gavau vertingą pasiūlymą“
Gediminas prisipažino į Daniją vykęs tik trumpam, uždarbiauti. Pabandęs po darbo pasportuoti, jaunuolis buvo pastebėtas ir gavo pakvietimą mokytis. Danijoje mokslas yra nemokamas, studentams skiriama stipendija.
„Šiuo metu gyvenu Koge mieste, pats žaidžiu krepšinį ir treniruoju „Koge Cougars“ komandą, turiu FIBA trenerio licenciją dirbti Europos klubuose. Su treneriu G. Glikmanu bendrauju nuo 14 metų. Pirmoji trenerė Lolita Vaitkevičienė išėjo dirbti į Savivaldybę, po to ir užsimezgė mano pažintis su G. Glikmanu. Vos pradėjęs pas jį treniruotis, iškart nesuprasdavau, ko iš manęs reikalauja: visada skatino mąstyti, kelis kartus perklausdavo, kol įsitikindavo, ar teisingai supratome. Taigi norint būti krepšininku, reikia ne tik klausytis, bet ir girdėti bei… nekreipti dėmesio į emocingas pastabas!
Danijoje žaidžiau „Roskilde“ komandoje, iškovojome pergalę I lygoje, patekome į aukščiausiąją lygą. Deja, komandą ištiko finansinės problemos, teko keisti vietą. Šiuo metu krepšinio klubas, kuriame žaidžiu ir dirbu, mums nuomoja butą miesto centre, turiu visas sąlygas dirbti ir siekti geriausio rezultato. Prieš dvejus metus tapau žaidžiančiu treneriu vyrų krepšinio komandoje, I lygoje. Tai – didžiulis pasiekimas mano gyvenime“, – pasakojo G. Zybartas.
„Mano gyvenimo ramsčiai“
Ko gero, malonu ir treneriui, kad auklėtiniai jo neužmiršta net būdami užsienyje.
„Plungės sporto ir rekreacijos centro vaikai – mano gyvenimo ramsčiai. Galbūt iš jų išaugs puikūs krepšininkai ar treneriai. Žaidžiant krepšinį – svarbiausia – širdis. Reikia turėti noro ir charakterį, o svarbiausia – klausytis, kas patariama. Jei nesiklauso – nieko nebus.
Čia nuo mažų dienų mokiname „kieto“ žaidimo. Mano „glikmaniukų“ nepastumdysi, taip juos mokau. Skatinu kovoti be neapykantos priešininkui, neskriaudžiant silpnesnio. Ugdome pagarbą vieni kitiems.
Tikiuosi, kad buvę ugdytiniai irgi pastebės geriausiuosius ir padės siekti sportininko karjeros už Lietuvos ribų – kad išmoktų to, kas geriausia, o vėliau pritaikytų ir Lietuvoje“, – neslėpė vilčių G. Glikmanas.