Kone kasdien respublikinėje ar vietinėje žiniasklaidoje užsimenama, kad gyventojų Lietuvoje mažėja, auga emigracijos mastai, kaimai senėja… Atrodo, savaime suprantama, kad pasenusiais tėvais privalo rūpintis vaikai, bet ne visi juos turi, o ir ne visi vaikai gali tą pareigą atlikti, tad neretai senoliai lieka vieni. Kai nebelieka jėgų pasigaminti maisto, parsinešti malkų ar nusiprausti – pagalba reikalinga čia ir dabar.
Plungės rajone susidurta su opia problema – lankomosios priežiūros namuose paslaugų trūkumu. Ne kartą Savivaldybės tarybos Sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto posėdžiuose tenka išgirsti, kad šios paslaugos poreikis auga, deja, Savivaldybė vienišų žilagalvių senatvei palengvinti biudžete lėšų nenumato.
Kaip sakė Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Genovaitė Vasylienė, įstatymai numato, kad Savivaldybė šias paslaugas turėtų vykdyti ne iš valstybės pinigų. Taigi, rezultatas toks, jog iš dešimties kaimiškųjų seniūnijų tik dviejose bent dalinai lankomosios priežiūros paslauga teikiama. Taip pat šia paslauga naudojasi ir miesto seniūnijos gyventojai. Likusiems potencialiems paslaugos gavėjams lėšų nenumatyta.
Anot Socialinės paramos skyriaus vedėjos, praėjusių metų pradžioje mieste gauti šias paslaugas norėjo beveik 100 asmenų, tačiau, ne visiems jos teikiamos. Kaimiškosiose seniūnijose šių asmenų skaičius beveik du kartus didesnis. Kad poreikis būtų visiškai patenkintas, anot specialistės, reikėtų apie 200 tūkst. Lt metams. „Šie skaičiai tik preliminarūs, poreikio įvertinimas nėra galutinis. Juk negali eiti pas žmogų ir klausti, ar jis norėtų tokios paslaugos, kai žinai, jog ji nebus teikiama. Šiuo atveju reikia laikytis žmogiškumo, juk su senu žmogumi taip pasielgti mažų mažiausia negarbinga“, – kalbėjo G. Vasylienė.
Plungės socialinių paslaugų centro direktorė Odeta Misiūnienė patvirtino, jog vien mieste lankomosios priežiūros paslaugos gavėjų – apie 100. Dirba 5 socialinės darbuotojos, o dviejose seniūnijose dar po vieną darbuotoją. „Mūsų rajone šio poreikio tenkinimas gerokai atsilikęs. Kiek žinau, kaimyniniuose rajonuose šis klausimas kažkaip išspręstas. Gaila, kad mūsų valdžia neranda lėšų, kad būtų užtikrintas lankomosios priežiūros paslaugos teikimas. Mūsų visuomenė sensta, vadinasi, tas poreikis ateityje tik didės. Jau mieste trūkstame darbuotojų, nebegalime aptarnauti visų norinčiųjų, reikės kažkaip diferencijuoti darbą ir pageidaujančiuosius paslaugų rašyti į eilę“, – kalbėjo O. Misiūnienė.
Kaip ir minėta, Plungės r. savivaldybėje tik dviejose seniūnijose – Žemaičių Kalvarijos ir Alsėdžių – vienišiems ar savimi pasirūpinti nebegalintiems asmenims lankomosios priežiūros paslauga teikiama. Deja, likusiųjų aštuonių seniūnijų gyventojai gali tik pavydėti.
Kad išgirstume iš pirmų lūpų, kiek senolių seniūnijoje norėtų pagalbos, teiravomės didesnių (pagal gyventojų skaičių) seniūnijų socialinių darbuotojų. Štai Šateikių seniūnijoje 2009 metų duomenimis gyveno 2 888 gyventojai. Redakcijos kalbinta socialinių išmokų specialistė Romutė Venckuvienė sakė, jog tokios paslaugos reikia 10-12 vienišų asmenų. Tačiau yra ir tokių, kurių vaikai emigravę ar gyvena kituose rajonuose, o senoliams pasirūpinti savimi nebeužtenka jėgų. Pasak specialistės, šie asmenys sutiktų už suteiktas paslaugas susimokėti, bet… „Seniūnijoje nėra specialisto, kuris galėtų aplankyti senolius ir taip bent vieną kartą per savaitę palengvintų jų buitį“, – kalbėjo R. Venckuvienė.
Nausodžio seniūnijos socialinių išmokų specialistė Violeta Petraitienė, sakė, jog jų seniūnijoje yra apie 15 senukų, kuriems reikalinga pagalba namuose. „Šiems žmonėms reikia paprastų dalykų: nupirkti maisto, parnešti malkų, pakeisti patalynę. Ne kartą seniūnija siuntė raštus į Savivaldybę, bet atsakymas vienas – lėšų nėra. Kartais net pavydime toms seniūnijoms, kurios turi galimybę pasirūpinti savo senoliais“, – pasakojo specialistė.
„Lankomosios priežiūros paslauga teikiama tik Žemaičių Kalvarijos miestelyje. Į kaimus socialinė darbuotoja nenuvyksta. Mes, seniūnijos darbuotojai, labai džiaugiamės, o ir žmonės patenkinti, kad turime galimybę padėti. Ir bijome, kad tik niekas šios paslaugos nepanaikintų“, – kalbėjo vienos iš laimingųjų seniūnijų socialinių išmokų specialistė Danutė Urbonienė.
Atrodo, ekonominė krizė palietė visą šalį, visas savivaldybes ir kiekvieną gyventoją, bet vieni iš jos pakilo, o kiti – lyg užburtam rate – taip ir murkdosi. Tikėtina, kad ir kitų rajonų biudžetas nėra perteklinis ir skolų skylės žiojėja, tačiau ieškoma būdų, kaip pagelbėti senam žmogui.
Beje, nors politikai kalbėjo apie tai, kad sutaupytos už socialines pašalpas lėšos – 1,5 mln. Lt – turėtų būti skiriamos socialinėms reikmėms, jos, deja, greičiausiai nuplauks Savivaldybės skoloms „užkamšyti“.
Kaip sakė vienas Plungės r. savivaldybės tarybos narys, prieš Dievą ir Konstituciją visi lygūs. Tad kodėl metų metus mūsų rajono politikai laikosi pozicijos: skęstančiojo gelbėjimas – paties skęstančiojo reikalas?
