Kovo 18-ąją pilnoje Plungės kultūros centro salėje Gavėnios vakarą vedė kunigas brolis Paulius Vaineikis iš Pakutuvėnų. Jam, kaip visada, šlovinimo giesmėmis talkino Kretingos pranciškoniškasis jaunimas. Brolis Paulius pirmiausia pasidžiaugė, kad Plungė turi tokį kultūros židinį, kuriame pranciškonai laukiami per kiekvieną Adventą ir Gavėnią, sakydamas, jog Viešpats viską paverčia į nuostabią Dangaus Karalystės kultūrą.
Pokalbiui svečias pasirinko šiandien ypač aktualią, daugeliui nerimą keliančią krizės temą. Kas yra krizė? Ką šis terminas reiškia Dievo kalboje? Tai tarptautinis žodis, verčiamas iš graikų kalbos. Graikų kalboje „krisis“ – „sprendimas, nuosprendis, teismas, pasmerkimas“. Tad Šventajame Rašte, kuris ir verstas iš graikų kalbos, šį žodį turėtume suprasti kaip Dievo teismą. Viešpats, būdamas teisingas, pasak vakaro vedėjo, nori mums pasakyti kai kuriuos labai svarbius dalykus, kad mes nepražūtume. Geroji Naujiena yra tokia, jog šiandien tas teismas – tai Dievo malonė. Dievas nenori, kad tokios būsenos, kokią jaučiame šiandien, būtume Paskutiniojo teismo dieną.
Europos Sąjungos Konstitucija ištrynė Jėzaus vardą, amerikiečiai, ant dolerio užsirašę „Mes tikime Dievą“, iš tikrųjų labiau tiki pačiu doleriu. Ir mūsų šalis, atgavusi Nepriklausomybę, labai daug dėmesio sutelkė į tikėjimą ekonomika, t. y. pinigu. Geroji naujiena vėlgi ta, kad Dievas šiandien mus supurto. Jėzus, tas mūsų Rūpintojėlis, laukia, kada mūsų tauta atsipeikės, supras, kad ji yra palaiminta, ir ateis pas Jį padėkoti. Juk mes jau 60 metų nematėme karo, nors prieš tai Lietuvą vis siaubdavo karai. Juk šiandien turime tai, apie ką dar visai neseniai nedrįsdavome net pagalvoti.
Šiandien Viešpats mums duoda Gavėnios laikotarpį. Šventajame Rašte ne kartą susiduriame su dykuma, taip pat daugybę kartų randame raginimą „Atsiverskite!“: „Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 3, 1-2). Jėzus taip pat, pabuvojęs dykumoje, kur buvo velnio gundomas, sugrįžęs Į Galilėją, skelbia: „Atsiverskite!“ Šiandien, išgyvendami krizę, vėl esame raginami: „Atsiverskite, pakeiskite mąstymą, sustokite, pakeiskite kryptį“. Tai raginimas žmonijai, kuri eina ne ta kryptimi, kuri tolsta nuo Dievo. Mūsų projektai, planai yra trapūs, o Dievo žodžiu turime tikėti. Jėzus, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, pats pirmasis parodo, kaip reikia atsiversti. Jis eina pas Joną, pasikrikštija, po to Dievo dvasia išstumia Jį į dykumą, kurioje keturiasdešimt parų gundomas.
„Ir vėl, kalbėdamas apie atsivertimą, aš kalbu apie dykumą, – sako Brolis Paulius, – nes mūsų atsivertimas eina per dykumą. Per vietą, kur tyko pavojai, kur viešpatauja mirtis. Pirmasis žmogus Adomas buvo apgyvendintas Rojuje, bet jis nepakluso Dievui, piktosios dvasios buvo sugundytas. Jėzus – Naujasis Adomas – eina į dykumą, kad vėl paverstų ją Rojumi. Dykuma – vieta, kurioje Viešpats mėgsta paskirti pasimatymus. Krizė – savotiška dykuma tavo gyvenime. Sudarydamas dykumos sąlygas, Dievas atima iš tavęs kai kurias finansines galimybes, kad sustotum siekęs turėti vis daugiau ir daugiau, kad surastum laiko pabūti su savo šeimos nariais, kad išgirstum Viešpatį, kuris kalba tau. Kai bus gerai, kai baigsis krizė, nebeprarask ryšio su Dievu, nes vėl sulauksi krizės, vėl atsidursi dykumoje. Juk Viešpats veda į ją tam, kad susikautum su savo kūnu“.
Baigdamas vakaro vedėjas pasiūlė kiekvienam pasitelkti nuostabų „ginklą“ prieš krizę – maldą 91 psalmės žodžiais. Mūsų Rytų Bažnyčios broliai ir seserys šią psalmę skaito 30-40 kartų per dieną ir liudija, kad per šią maldą buvo išgydyti:
„Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje, pasilieka Visagalio pavėsy, sakys VIEŠPAČIUI: „Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, tavimi pasitikiu!“ Juk Jis yra tas, kuris tave išgelbės nuo medžiotojo kilpos ir nuo mirtį nešančio maro. Savo sparnų plunksnomis Jis tave uždengs – po Jo sparnais rasi prieglaudą, Jo ištikimybė yra dengiamasis skydas. Nereikės tau bijoti nakties klaiko nei strėlės, iššautos dieną, nei maro, sėlinančio tamsoje, nei rykštės, čaižančios vidudienį. Nors tūkstantis kristų tavo kairėje ir dešimt tūkstančių – dešinėje, bet tavęs niekas nepasieks. Tu žiūrėsi ir matysi, kokia bausmė ištinka nedorėlius. Tu pasirinkai VIEŠPATĮ savo prieglauda, Aukščiausiąjį savo užuovėja, užtat neištiks tavęs žala, nepalies tavo palapinės nelaimė. Juk Jis palieps savo angelams, kad saugotų tave visur, kur tik eitumei. Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum. Sumindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną.
Kas mane myli, tą gelbėsiu, – saugosiu jį, nes jis žino mano vardą. Kai jis manęs šauksis, jo išklausysiu, su juo būsiu varge, jį išgelbėsiu, pagerbsiu. Pasotinsiu jį ilgu amžiumi, pagirdysiu jį savo išganymu“ (Ps 91).
