Taip savo 45 metų tėvą Vidmantą Palenskį, kuriam už vaikų mušimą iškelta baudžiamoji byla, apibūdino jo 16-metė dukra Agnė (nepilnamečių vardai pakeisti – aut. past.). V. Palenskis teisiamųjų suole atsidūrė po to, kai vyresnioji jo dukra po vieno „paauklėjimo“ pakliuvo į ligoninę.
2005 metais V. Palenskio žmona mirė, tad jis vienas liko auginti trijų savo dukrų. Tiesa, viena netrukus namus paliko, o kitos dvi gyveno su tėvu ir netrukus po mamos mirties į namus atėjusia pamote – Liudovika Tamošauskaite.
Kaip teisme pasakojo teisiamojo dukros, ir mamai dar esant gyvai, jų gyvenimas nebuvo saldus – tėvas mėgdavęs išgerti, o būdamas neblaivus, ir mamą mušdavęs, ir jas neretai kumščiais paauklėdavęs. Žmonai mirus, V. Palenskis tapęs dar agresyvesnis, o parsikrausčius L. Tamošauskaitei, padėtis netgi pablogėjo.
Pats V. Palenskis neneigė griežtai auklėjęs dukras, kartais vyresniajai ir į „kuprą“ įmesdavęs, o mažosios Vitos esą nemušdavęs. Paklaustas, kodėl smurtaudavo, vyriškis teisinosi: „Po mamos mirties Agnė manęs visai nebeklausė. Išeidavo neatsiklaususi, paromis negrįždavo, išgėrinėjo. Tai aš kartais ir nebesusilaikydavau rankos nepakėlęs. Be to, ji vis kartodavo, kad, sulaukusi šešiolikos, išeis iš namų, o mane nudurs.“
Agnė neneigė, kad kartais išeidavo be tėvo leidimo, kartais su draugais parūkydavo, kokio silpno gėrimo paragaudavo. „Tėvo nebeklausdavau, nes žinojau, jog jo atsakymas bus „ne“. O man norėjosi išeiti, susitikti su draugais“, – kalbėjo mergina. Šešiolikmetės teigimu, apie tai, kad tėvas neleidžia nė kojos iš namų iškelti, ji pasakojusi seniūnui, mokyklos socialiniam darbuotojui. V. Palenskis buvęs įpareigotas leisti dukrai bendrauti su draugais, tačiau jam tai buvę nė motais. Neleisdavo ir viskas.
Agnė ir 14-metė Vita net ašarodamos teisme pasakojo apie 2008 metų vasario 5-ąją ir 10-ąją, kai joms nuo tėvo kliuvo ypač skaudžiai. Tuomet, „paauklėta“ tėvo, vyresnioji net ligoninėje atsidūrė.
Vasario 5-osios vakarą Agnė ir Vita iš kažkur grįžo. Tėvo teigimu, vyresnioji buvo neblaivi, todėl jam rūpėjo sužinoti, kur ji buvo, su kuo gėrė. Kaip nurodoma kaltinime, kai tik Agnė įėjo į kambarį, tėvas jai kumščiu smogė į nugarą. Nuo smūgio dukra nugriuvo, tuomet dar esą buvo spardoma – į kojas, pilvą. Iš vyresniosios nesužinojęs, kur ji buvo, pristojo prie mažosios – klausdamas, iš kur sesuo parėjo, trenkė jai kumščiu į galvą ir kojas.
Teisiamasis dalį kaltinimų neigė. Sakė tik delnu sudavęs Agnei per veidą, o Vitos nemušęs.
Po kelių dienų V. Palenskis vėl pakėlė ranką prieš savo vaikus. Tuomet jį įsiutino tai, kad Agnė, užuot mokiusis, siuntinėja žinutes, o Vita… rašydama kairiąją ranką laiko ne ant stalo, o nuleistą. Tuomet tėvas, norėdamas atimti telefoną, smogė vyresniajai kumščiu į veidą ir dar keletą kartu į nugarą, o mažajai, kad ši kitąkart žinotų, kaip sėdėti, į stalą daužė rankas.
Kitą rytą mergaitės išėjo į mokyklą. Ant veido atsiradusias mėlynes Agnė užsitepė dantų pasta. Iš mokyklos tuomet dar penkiolikmetė mergina buvo išvežta į ligoninę. Konstatuota, jog jai sulaužyta nosis. Iš gydymo įstaigos Agnė pas tėvą nebegrįžo. Pasiprašė į globos namus. Ten apsigyveno ir Vita.
Kaltinimą dėl nosies sulaužymo V. Palenskis taip pat neigė, sakydamas, jog dukrai kumščiu nesmogęs. Esą Agnei nosis buvo sulaužyta vakarykščiai, per išgertuves, kai du vyrai dėl jos susimušė, o per tas muštynes neva kliuvę ir merginai. Pati Agnė tokias tėvo kalbas neigė.
Teismui buvo įdomu, kodėl mergaičių neužstodavo V. Palenskio sugyventinė, ar ji nematydavo, kaip tėvas prieš dukras smurtauja? Anot Agnės ir Vitos, L. Tamošauskaitė kiek geresnė būdavo, kai išgerdavo, o blaivi podukrų niekada neužtardavo. „Žinodavau, kad kieme tėvas manęs nepavys ir nenuskriaus, todėl kartais, norėdama išvengti smūgių, bandydavau išsprukti laukan. Buvo atvejų, kai Tamošauskaitė užstodavo duris ir manęs neišleisdavo“, – pasakojo šešiolikmetė. Pati L. Tamošauskaitė pasakė tik tiek: „Agnė man buvo pasakiusi, kad aš ne motina ir kad nesikiščiau. Aš ir nesikišau – jo dukros, tegu kaip išmano, taip ir auklėja“.
Teismas stebėjosi V. Palenskio žiaurumu – kaip galima šitaip nemylėti savo dukrų, kaip įmanoma jas mušti po to, kai mergaites ir taip nubaudė likimas – paliko be mamos. Stebėjosi ir L. Tamošauskaitės abejingumu – tiriant bylą, nukentėjusiosios papasakojo, jog pamotė dažniausiai stebėdavo, kaip tėvas jas skriaudžia, ir šypsodavosi.
Valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikęs prokuroras Bronislovas Razma teisiamajam siūlė skirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, vykdymą atidedant taip pat dvejiems metams. Mergaitės sakė tėvui atleidžiančios, bet grįžti pas jį nenorinčios.