Šateikių miestelio gyventoja Regina Jonušienė 37 metai dirba buhaltere. Paklausta, kokį gyvenimo kelią pasirinktų, jeigu vėl staiga taptų aštuoniolikamete, nė minutės nesuabejojusi pasakė, jog eitų tuo pačiu. Dar vaikystėje ji pajuto skaičių magiją – jie ją traukė, viliojo. Tad, kai, baigus vidurinę mokyklą, reikėjo rinktis specialybę, iš karto buvo aišku – mokysis ten, kur teks daug skaičiuoti, – ir įstojo į tuometinį Vilniaus kooperacijos technikumą. Beje, ten ir įgijo buhalterės specialybę.
Mūsų skaitytojams norėjau papasakoti visai ne apie buhalterę, o apie ūkininkę, kuri savo laukuose augina ekologiškus javus. Ne viena, o su savo sūnumi – ne, ne buhalteriu, mokytoju. Gyvena ji Šateikiuose, o ūkis – Vydeikiuose. Ten, kur jos gimtinė, kur gyveno jos šviesaus atminimo tėvukai, kur augo ji, seserys ir brolis.
Baigusi technikumą, trejetą metų turėjo atidirbti Tytuvėnuose, bet po to, susirinkusi į ryšuliuką savo drabužėlius, parvažiavo namo ir netrukus pradėjo dirbti buhaltere tuometiniame Šateikių tarybiniame ūkyje. Kodėl neliko gyventi ir dirbti Tytuvėnuose, juk toks gražus miestelis? Todėl, kad gimtinė traukė. Ir ne tik ji. Čia kaimynystėje gyveno jos geriausias vaikystės draugas, vėliau tapęs vyru. Savo žmogų ne taip lengva rasti, o jį radusi, nesiruošė atsisakyti dėl Tytuvėnų.
Ar buvo laiminga? Labai. Net 15 metų gyveno ranka rankon, širdis širdin. Tol, kol vyras, kamuojamas sunkios ligos, net devyneriems metams atgulė į lovą ir nebeatsikėlė. Ir štai jau 10 metų, kai gyvena viena. Tiesa, tame pačiame name įsikūrusi ir sūnaus šeima, tad nuobodžiauti moteriai neleidžia trys anūkėliai.
Tėvų paliktos žemės neatsisakė – kibo į darbą pati. Žinoma, pasitelkusi pagalbon sūnų, nes dukra ruošėsi tapti pedagoge, o šiuo metu dirba vienoje iš Klaipėdos meno mokyklų, tad namuose – tik viešnia.
Kodėl pasirinko ekologinį ūkininkavimo būdą? Atvirai kalbant, ilgai svarstė. Juk pati ir jos šeima gyveno Šateikiuose, o paveldėtoji žemė – Vydeikiuose, tad gyvulininkystė iš karto atkrito, beliko augalininkystė. Apie ekologinę žemdirbystę daug buvo girdėjusi, skaičiusi, be to, ir valstybė žadėjo paremti. Ar paremia? Ponia Regina patvirtino, jog padeda.
Paklausta, ar turi dar kokį nors pomėgį, ji tik galvą papurtė ir dar kartą priminė, jog buhalterija yra ir jos darbas, ir pomėgis. Dabar dirba taip pat šateikiškio Viktoro Momkaus medienos įmonėje. Beje, jis, be įmonės, turi nemažą plotą žemės, iš kurios 50 ha augina ekologinius javus.
Apie R. Jonušienę kalbėjome ir su Šateikių seniūnijos žmonėmis. Visi jai negailėjo gerų žodžių: ir darbšti, ir sąžininga, ir namus rūpestingai prižiūri, aplinką gražiai tvarko.
Anot Reginos, paskutiniais metais Šateikiai labai išgražėjo. Čia gyvena labai geri žmonės. Tad, jei kuriam nors bėda ištinka, skuba pagalbon. Tik jai, kaip ir visiems tos vietos gyventojams, dėl parko ir ten stovinčio pastato širdį skauda. Juk galėtų būti graži poilsio vieta, o buvęs dvaro rūmas, paskui tapęs vaikų darželiu, galėjo juo ir likti. Juk vaikučių Šateikiuose yra. Ji pati savo anūkėlius į Salantus veža.
Žinoma, Regina turi ir artimų draugių. Kadaise drauge dirbusios keturios moterys taip ir saugo draugystę – drauge švenčia gimtadienius, kartais vis susibėga prie kavos puodelio ar naujienomis pasidalinti. Drauge padūsauja, kad, kol suremontuos jų gražuolę bažnyčią, ši gali ir sugriūti. Bažnyčia pastatyta 1875 metais, neogotikinio stiliaus – visi, kas pro šalį važiuoja, atsidžiaugti negali. Taigi, dabar jos namai – jau Šateikiai, nes Vydeikiuose likę tik laukai, o senosios tėvų sodybos seniai nebėra.
Žvelgdama į vis dar dailią juodaplaukę moterį, galvojau apie jos gyvenimą: juk visko būta – ir džiaugsmo, ir skausmo, tačiau ryškaus pėdsako jos šviesiame veide lyg ir nėra…
