Pagaliau ilgai lauktoji šiluma užplūdo ir mūsų kraštus. Aišku, tas netikėtumas šiek tiek sujaukė protą – kaip rengtis, kad nesukaistum ir nesušaltum. Nors karts nuo karto sinoptikai pagąsdina, jog vėl gali grįžti vėsa, – širdyje linksma. Kasdien vis labiau žaliuoja medžiai, skleidžiasi pavasariniai žiedai, o nosį vis dažniau kutena kepamo šašlyko kvapas. Et, taip ir atsėlina mintys apie atostogas. Ir kodėl laikas, kai ko nors lauki, ima slinkti vėžlio greičiu? Ko gero, tai klausimas be atsakymo.
Spėju, kad laikas lėtai slenka ne tik laukiantiems atostogų, bet ir ne tokioje tolimoje kaimynystėje – Ukrainoje – gyvenantiesiems. Kiekvieną dieną internetiniuose portaluose pasirodo žinios apie vienoje ar kitoje valstybės dalyje prasidėjusius kruvinus susirėmimus, aukas, žiauriai nužudytus žmones. Tik galiu įsivaizduoti, kaip lėtai slenka dienos, laukiant kažko, kas pakreips gyvenimą į vieną ar į kitą pusę. Teko skaityti, kad į prieš gerą mėnesį aneksuotąjį Krymą žadėtieji gerumai „neskuba“, tvyro chaosas…
Prisimenu tuos laikus, kai ir pas mus nuo ankstyvo ryto reikėdavo stovėti kilometrinėse eilėse dėl duonos kepaliuko ar mėsos gabaliuko. Galime pasidžiaugti – dabar eilių prie maisto prekių pas mus lyg ir nebėra. Na, nebent – prieš šventes, savaitgaliais ir… kone kiekvieną dieną. Bet ne dėl to, kad maisto trūksta, čia – dėl pirkėjų gausos.
Kartais stebiuosi, kad mieste esančių prekybos centrų automobilių stovėjimo aikštelės net ir dienomis būna pilnos transporto. Svarstau, negi žmonės nedirba, jei turi laiko po parduotuves blaškytis? Jei nedirba, tai už ką perka? Ir ar teisinga skųstis, jog labai blogai gyvename? Aišku, tai ir vėl klausimai be atsakymų.
Artėja diena, kai reikės apsispręsti, kurį iš septynių pretendentų norėsime matyti valstybės vadovu. Televizijos ekrane tik ir mirga gražūs postringavai, ko nedaryčiau, ką daryčiau, jei tik išrinksite prezidentu. Net nemalonu girdėti, kaip kai kurie kandidatai vienas ant kito pila pamazgas ir bando surasti kuo tamsiausią dėmę „baltiniuose“. O kartais net juokas suima, kai gražiai suokiantieji pamiršta ir patys darę panašias klaidas, keitę nuomonę bei įsitikinimus. Negi tokia trumpa atmintis? Jų ar mūsų? Suprantu, jog niekas neatsakys, ir tai tebus dar vienas klausimas be atsakymo.
Tiek jau to, sakoma, kad kiekvienas – savo laimės kalvis. Kiekvieno valia rinktis, kaip gyventi, kiek pirkti, ką kalbėti ir galvoti. Tik taip norėtųsi, kad politikai, prieš teisdami kitus, bent retkarčiais prisimintų, ką žadėję patys.
Džiaukimės atėjusia šiluma ir bandykime ieškoti atsakymų į iškilusius klausimus. Ir, žinoma, nepamirškime savaitgalį pasveikinti ir aplankyti (kur jos bebūtų) pačių brangiausių mums žmonių – MAMŲ.