„Laiko nesustabdysi. Ir neatsuksi atgal. Prieš laiką lygūs visi. Laikas – visagalis.“ – tai vienos dainos žodžiai. O ar norėtų laiką atsukti atgal poros, susituokusios prieš penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų? Apie tai ir kalbėjomės su ponais Aleksandra ir Stanislovu Kekiais iš Plungės. Jiedu vienas kito draugija džiaugiasi jau šešiasdešimt metų.
Prieš 60 metų, balandžio 25 dieną, Gadunavo bažnyčioje (Telšių r.) būti kartu prieš Dievą prisiekė A. ir S. Kekiai. Kaip pasakojo šeimos galva, kadangi jaunoji buvo tik septyniolikos, be atitinkamos pažymos, kad ištiko „bėda“, civilinės santuokos niekas neregistravo. „Nebuvo jokios bėdos, tai susituokėm tik bažnyčioje, o po poros metų ir civilinės metrikacijos skyriuje“, – pasakojo ponas Stanislovas. Žinoma, truputį stebina faktas, kad Aleksandra prie altoriaus žengė nesulaukusi aštuoniolikos, bet kaip mus patikino deimantines vestuves švenčiantys jaunieji, tai nebuvo niekieno įtakota, tiesiog taip nusprendė ir tiek. Tiesa, ir savo auksines, ir dabar deimantines vestuves, Kekiai paminės toje pačioje Gadunavo bažnyčioje, kurioje ir pirmąjį kartą vienas kitam prisiekė. Kaip sakė S. Kekys, ir juos sutuokęs kunigas Gunta dar gyvas.
Paprašyti prisiminti, kaip susipažino, kada gimė tie ypatingi jausmai, ir Aleksandra, ir Stanislovas tikino ir patys nežinantys, kada širdyje suruseno meilė. Jiedu visą laiką gyveno kaimynystėje, abu patyrė artimųjų netekties skausmą, kartu dirbo, kartu į šokius ėjo… „Visos mano draugės jau turėjo kavalierius, aš vienintelė bebuvau likusi, tai, ko gero, nebeturėdamas iš ko rinktis, ir pasirinko mane“, – juokavo ponia Aleksandra. Bet argi svarbu, kas ką pastebėjo pirmas, svarbiausia, jog jausmai ir pagarba būtų abipusiai.
„Nebuvo lengva, į savo gyvenimą išėjome neturėdami nei stogo virš galvos, nei samčio“, – braukdamas išdavikę ašarą pasakojo jaunikis. „Pradėjome nuo šaukšto, ne taip, kaip dabar jauni, viskas paduota – tik imk, bet ir tas negerai“, – svarstė ponas Stanislovas. Iš pradžių jaunieji nuomojosi kambarėlį Pagudonių kaime, kiek vėliau laimės ieškojo Mažeikių rajone. O kone prieš keturis dešimtmečius likimas atbloškė į Plungę, kur savo šaknis įleido ir iki šiol gyvena „deimantiniai“ jaunieji. Kurį laiką A. Kekienė dirbo vaikų darželyje, paskui Plungės dirbtinių odų gamykloje, ten pat vairuotoju dirbo ir jos sutuoktinis. Užaugino ir į gyvenimą Kekiai išleido sūnų Stanislovą ir dukrą Genutę. Dabar džiaugiasi gerai susiklosčiusiais keturių vaikaičių gyvenimais ir provaikaičių keliamu erzeliu.
Žiūrint iš šalies, atrodo, kad šių gera nuotaika trykštančių žmonių gyvenime nebuvo nei pykčių, nei barnių. „Visko gyvenime buvo: pykomės ir vėl taikėmės. Bet jei tiek metų išgyvenome, matyt, labai blogai nebuvo.“ – kalbėjo ponia Aleksandra.
Nors jaunieji nelinkę kapstytis savo gyvenime, visgi norime sužinoti, kuo vienas kitam ypatingi? Pasirodo, ponia Aleksandra puiki gaspadinė, o ponas Stanislovas auksinių rankų meistras. Iki šiol jį galima pamatyti miesto centre prekiaujantį šaukštais, samčiais ar bulvių skustukais. Kaip pasakojo jaunieji, anksčiau jiedu daug kur keliavo, dalyvavo, dabar jau sveikata nebeleidžia, bet savo pomėgio vairuoti Stanislovas neatsisako. Ir, kaip juokavo Aleksandra, nors niekur toli nevažiuoja, bet pas gydytojus, į pirtį vis greičiau nei pėstute.
Kekių namuose dvelkia ramybe, rodos, jei tik galėtum, pasisemtum jos rieškučiomis ir parsineštum į savo namus. O gal nereikia niekur toli ieškoti, gal užtenka paprastų dalykų, kad namuose, šeimose vyrautų ramybė ne vienerius, bet 50, 60 metų, o gal ir ilgiau? „Konfliktų visada bus, bet… pyktis praeina ir vėl reikia kalbėtis. Reikia vienas kitam nusileisti. Jei vienas kito negerbsi, nieko nebus“, – dėstė A. Ir S. Kekiai. Atrodo, tokios paprastos, visiems žinomos, bet neretai sunkiai įgyvendinamos darnaus gyvenimo taisyklės. Vieni jas įveikia, kitiems tai kietas riešutėlis, o „deimantiniai“ jaunavedžiai, paklausti, ar, turėdami galimybę atsukti laiką atgal, ką nors keistų, lyg iš anksto susitarę atsakė, kad „tiek metų nugyvenus kartu, pasimiršta, kas buvo bloga“.
Nors įsimintinoji data jau ir praėjusi, deimantines vestuves Kekiai atšvęs savaitgalį. Atbudusi gamta, žydinčios obelys šnarėdamos linkės jiems dar ilgų gyvenimo metų. Juk, kaip patys sakė, nė nepajuto, kaip tie 60 metų susituokus pralėkė.