Vasara – atostogų metas. Turime daugiau laiko pabūti su savo mažaisiais, pabendrauti, kartu paieškoti atsakymų į jiems iškylančius klausimus, kartu paskaityti, aptarti tai, kas perskaityta.
Dažnai vaikai užduoda klausimų apie Dievą, Bažnyčią, tikėjimą. Neretai ir nežinome, kaip teisingai į juos atsakyti. Tad šį kartą bandysiu pateikti keletą atsakymų į dažniausiai vaikų užduodamus klausimus, kuriuos galime rasti knygelėje „Kaip atrodo dvasios? (ir kiti didieji mažųjų klausimai, į kuriuos atsakė kun. Antanas Saulaitis SJ)“. Knygelė išleista 2009 m., tačiau ją dar ir dabar teko matyti kai kuriuose knygynuose. Didžiausias šios knygelės privalumas, kaip teigia jos sudarytoja Gabrielė Gailiūtė, kad ji – ne vadovėlis ir ne žinynas. Ji sudaryta iš klausimų, kilusių patiems vaikams, todėl, reikia tikėtis, čia sudėta tai, kas tikrai jiems rūpi. „Tvarkydama žurnalo „Bitutė“ klausimų archyvą, pastebėjau, kad vaikai dažnai klausia to paties ar beveik to paties – pavyzdžiui, apie Pirmąją Komuniją, o ypač pirmąją išpažintį, apie Angelą Sargą, apie pomirtinį pasaulį, kas yra ir kas nėra nuodėmė, – rašo sudarytoja. – Manau, svarbiausia, ko jus gali pamokyti šita knygelė, – kalbėtis su vaikais, sudėtingus dalykus paaiškinti suprantamai ir nesupaprastinant, išsklaidyti vaikų baimes ir nerimą bei paskatinti būti gerais vaikais, o vėliau – ir dorais suaugusiais žmonėmis“.
Mūsų mažųjų klausimai ir tėvo A. Saulaičio atsakymai į juos, kurie per keletą metų buvo spausdinami vaikams skirtame žurnale „Bitutė“, knygelėje sugrupuoti pagal temas: apie gerą ir mylintį Dievą; apie Dievą, dvasias ir kitus nematomus dalykus; apie Jėzų – Dievą ir žmogų; apie tikėjimą Dievu ir kitokiais dalykais; apie Šventąjį Raštą ir jo veikėjus; apie Bažnyčią ir jos tvarką; apie Mišias, sakramentus ir liturgiją; apie šventuosius; apie šventes ir papročius; apie žmones, jų santykius ir įpročius; apie kitus kraštus, tautas ir religijas; apie gerus ir blogus darbus; apie visus kitus Dievo kūrinius.
O štai ir keletas atsakymų, į dažniausiai vaikų užduodamus klausimus:
„Visata tokia didžiulė, tai kur yra Dievas?“
„Visata tikrai didžiulė ir vis galingesni teleskopai suranda tolimiausius žvaigždynus. Nenuostabu, kad žmonės Dievo ieško dangaus šviesoje. Dievas iš meilės Visatą sukūrė, yra didesnis ir nuostabesnis už visa, ką matome ir žinome. Šventasis Raštas sako, kad Dievas yra arti kiekvieno, kas jo šaukiasi. Jėzus sako: „Esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Dievas nebūna kokioje nors vietoje, Jo meilė pasiekia kiekvieną žmogų, šeimą ir bendruomenę“.
„Aš nelabai suprantu, kas yra Šventoji Dvasia. Ar galėtumėte paaiškinti?“
„Šventoji Dvasia nėra nei balandis, nei liepsna, kaip vaizduojama paveiksluose, o tokia stipri Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus tarpusavio meilė, kad jau nebe jausmas, o tiesiog asmuo. Tokia meilė mums suteikiama per Krikštą (ir Sutvirtinimą), kad galėtume kitus žmones nuoširdžiai mylėti. Šventoji Dvasia stiprina krikščionių tikėjimą, viltį, meilę. Mus apdovanoja šviesa, išmintimi, ištverme, sveiku pamaldumu, supratimu, žinojimu, pagarba, ramybe, džiaugsmu. Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusiųjų, nužengė pas savo Tėvą ir atsiunčia mums Šventąją Dvasią Gaivintoją“.
„Kuri šventė didesnė – Krikštas ar Pirmoji Komunija?“
„Spėju, kad daugumai Pirmoji Komunija – didesnė šventė, nes Krikšto neatsimename. Iš tikrųjų Pirmoji Komunija yra Krikšto tęsinys. Kai krikštijami paaugliai ir suaugusieji, jie priima Krikštą, tuoj pat Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimą. Per šiuos tris sakramentus – jie vadinami įkrikščioninimo sakramentais – visiškai įsiliejame į Bažnyčios šeimą“.
„Kodėl eidamos Pirmosios Komunijos, mergaitės vilki baltomis suknelėmis?“
„Seniau Velyknaktį žmonės priimdavo Krikštą, Sutvirtinimą ir Pirmąją Komuniją baltai apsirengę. Kai kūdikystėje krikštytųjų Pirmoji Komunija buvo nukelta kiek metų pirmyn, liko tas pats baltas rūbas (ir Krikšto žvakė).
„Ar visko galima Dievo prašyti, pavyzdžiui, kad nepasisektų kitam žmogui?“
„Tikrai būtina prašyti, kad kitam nepasisektų, jei žmogus mano daryti bloga ar neprotingai elgtis. O jeigu taip melstumėmės iš pavydo ar neapykantos, – jau negerai. Šiaip geriausia melstis už žmogų (ar žmones), kad Dievas globotų, parodytų kelią, suteiktų, kas kitam ar mums geriausia. Labai gražus pavyzdys iš parolimpinių žaidynių. Lenktyniaudamas vienas iš žaidėjų pargriuvo. Pirmas bėgantis sustojo, apsisuko, pakėlė nukritusįjį, paėmė už rankos ir bėgo toliau. Finišą visi bėgikai susikabinę rankomis pasiekė kartu. Čia mūsų kelionė į Dievą“.
„Kodėl būtinai reikia kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią?“
Mes sekmadienį (Viešpaties dieną) renkamės Dievo garbinti ir Jam dėkoti, nes Jį mylime. Tą dieną Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų. Mes esame Prisikėlimo žmonės. Kartais negalime į bažnyčią nueiti, nes sergame, slaugome ligonį, keliaujame ar negalime bažnyčios pasiekti (pavyzdžiui, mažas vaikas nenueis vienas, jei kas nepalydės). Sekmadienis yra ir šeimos diena – pabūti su namiškiais, artimaisiais, atsipūsti. Jei nedalyvaujame Mišiose, pasimeldžiame patys, paskaitome Šventąjį Raštą ar su artimaisiais pasiklausome Mišių per radiją“.
„Kas sugalvojo poterius, kuriuos mes kalbame?“
„Poterius sugalvojo ne vienas žmogus. „Tėve mūsų“ pamokė pats Jėzus, kai mokiniai klausė, kaip melstis. „Sveika, Marija“ pirmoji dalis paimta iš angelo pasveikinimo ir Marijos pusseserės Elžbietos žodžių. „Garbė Dievui Tėvui…“ kilo iš Jėzaus žodžių apie Krikštą, o Tikėjimo išpažinimas („Tikiu“) žinomas nuo pirmųjų amžių Bažnyčios – jo autorius yra pati tikinčiųjų bendruomenė. Žodis „poteriai“ kilęs iš lotyniško Pater (Tėve mūsų). Labai svarbu mokėti poterius atmintinai, kad galėtume drauge melstis, ir dar labai svarbu melstis savais žodžiais savo širdyje“.
„Kartais man labai liūdna ir norisi melstis, o vieta tam netinkama, tada meldžiuosi mintyse. Ar Dievas mane išklauso?“
„Pastebėjau, kad mobilusis telefonas ne visur veikia. Kartais reikia lipti ant kalvos ar net į medį arba laukti, kol priartėsi prie kelio ar miesto. O Dievas visur žmogaus širdį ir sąžinę suranda. Gražu melstis bažnyčioje ar namie prie kryželio, prie koplytėlės ar statulos. Daug žmonių turi mėgstamą vietą melstis. Viename miškelyje buvau suradęs pušyno aikštelę su patogiu kelmu atsisėsti. Ten būdavo lengviausia nurimti. Galima įvairiose vietose ir visokiausias būdais melstis, Dievui dėkoti, Dievą garbinti ir prašyti pagalbos“.
„Ar Dievas sukūrė visas gyvūnų ir augalų rūšis, ar jos pačios susiformavo?“
„Labai geras klausimas, tikra mįslė daugybę šimtmečių. Labai įdomu, kad geologijos mokslą pradėjęs mokslininkas vėliau tapo kunigu. Kalnyne jis rado suakmenėjusių kriauklių ir jūros gyvūnų, kurių šiandien nebėra. Mes sakome, kad Dievas viską iš meilės sukūrė. Tai reiškia, kad viską pradėjo ir tebėra visatos Viešpats. Dievas davė gyvūnams galimybę vystytis, keistis, prisitaikyti prie klimato, maisto ir aplinkos, todėl net dabar atsiranda naujų rūšių, o dingsta dar daugiau, ypač dėl žmogaus neatsargumo ir gamtos niokojimo“.
„Ar tikrai greitai gali būti pasaulio pabaiga? Kokia ji bus?“
„Jėzus daugiausia kalbėjo apie mūsų gyvenimą, kol esame gyvi ir kartu. Jėzus pasakoja apie paskutinį teismą palyginimais: Dievas atskirs avis nuo ožių, tarp javų augusios raugės bus išrinktos ir sudegintos. Apaštalas Paulius rašo, kad Kristaus sekėjai būsime susemti į Dievo glėbį, žibėsime kaip žvaigždės visatoje. Dailininkai įvairiausiais būdais vaizduoja tą galutinę Dievo pergalę, kai Kristus apsireikš kaip Visatos Valdovas. Tik Dievas žino, kada ir kaip tai galėtų būti. Kai žmogus numiršta, jo gyvenimas šiame pasaulyje baigiasi, bet prasideda danguje. Kartais sakome „pasaulio galas“, kai girdime apie karus, nelaimes, badą, neteisingumą, žiaurumus… Kartais atrodo, kad gali ateiti pasaulio pabaiga, jei žmonės patys pasaulį sunaikins branduoliniu ginklu ar užterš visą žemę“.
Knygelės priede rasime patarimų, kaip kalbėtis su vaikais apie tikėjimą. Turime padėti vaikams suprasti, kad Dievas atsiliepia, kai kuo daugiau sužino, kas esame ir kaip gyvename. Ir visuomet atsiliepia taip, kaip mums geriausia. Jėzus parodė, ką reiškia būti Dievo vaiku, tai yra priimti Dievo gailestingumo dovaną, perduotą Jo Sūnaus mirtimi ir Prisikėlimu. Kai vaikai supras, kad Geroji Naujiena – Evangelija – skirta visiems, jiems bus lengviau priimti kitokias kultūras, skirtingus žmones. Jėzus yra plačiai atvertos dangaus durys, pro kurias kiekvienas gali ir visi turi įeiti.
